Jie vakarieniavo. Kaip neginčijamas įpėdinis, Astas sėdėjo tėvo vietoje; jo vietą prie stalo užėmė Tomas. Atrodė, kad viskas dėstosi pagal nerašytą, bet kažkieno sumaniai sugalvotą scenarijų. Keista šiluma, namiškių rūpestis visai nelauktai apgaubė Astą, sujaudino jo sielą, audrino vaizduotę ir nedavė ramybės. Jis puikiai suprato šito nenusipelnęs. Kam reikalingas sūnus, brolis, kuris šitiek metų nesiteikė atsiliepti, parašyti bent keletą žodelių, pranešti esąs gyvas ir sveikas? Šiuo momentu Astas jautėsi kaltu dėl to, kad pamiršo turįs tėvus, nes tik jiems galėjo būti dėkingas už suteiktą gyvybę. Deja, atgaila atėjo pavėluotai ir vargu ar bebuvo įmanoma, nes gailėjosi jis tik dabar, šiuo momentu, pagautas širdį užplūdusių sentimentų, tačiau jei likimas priverstų pakartoti viską iš pradžių, kažin ar ką pakeistų. Tai buvo jis, Astas, galbūt fenomenas, tačiau kitokiu jis būti nemokėjo ir nenorėjo.
Tačiau priekaištų Astas nesusilaukė. Apsiraminusi ir, berods laiminga motina nenuleido nuo sūnaus prastai bematančių akių. Sesuo zujo nuo viryklės prie stalo, siūlė broliui valgyti ir vaišino tuo ką turėjo. Namiškiams Astas tapo tikru stebuklu, Dievo atpildu – jo siųsta dovana, didžiule švente.
– Atleiskit, bet aš neatvežiau jums dovanų... – tik dabar susizgribęs, kad paprastai, iš kur nors grįžtant atvežama lauktuvių, netikėtai Astas ėmė atsiprašinėti.
– Ką tu, ką tu, Astai! – vos ne vienu balsu šūktelėjo abi moterys. – Tu mums tikra dovana, nepakeičiama jokiais suvenyrais. Geresnės dovanos nėra visam pasaulyje.
– Jūs taip manot?.. – Astas išliko sutrikęs ir nebežinojo ką pasakyti. Kam, reikalingas toks sūnus, toks brolis? Jis netikėjo nei vienai iš moterų.
Mažasis Tomukas valgė manų košę – kimšo ją tingiai, žiovaudamas ir atrodė, kad tuoj, tuoj užsnūs tiesiog su šaukštu burnoje. Ir tik vaikiškas smalsumas jam neleido to padaryti.
– Dėde, iš kur jūs atsiradot? – pagaliau paklausė jis. Šiuo metu matyt tai jam rūpėjo labiausiai ir niekaip nedavė ramybės.
Astas vėl nežinojo ką atsakyti. Neįprasti klausimai ir atsakymai vedė į aklavietes. Pagaliau susikaupęs jis nusišypsojo ir pratarė:
– Aš grįžau iš labai tolimų kraštų. Ten gražu, ten aukšti kalnai. Vasara ten tęsiasi kur kas ilgiau... – Astas juto kalbąs kvailystes, tačiau vaikui jos kėlė dar didesnį susidomėjimą.
– O ką, kalnai gražūs? – pamiršęs apie košę, klausinėjo Tomas.
– Taip, labai. Jie aukšti, aukšti. Kartais net viršukalnių nesimato – jas slepia debesys. Kai kurias ir vasarą puošia sniegas...
Matyt vaiką patenkino atsakymas. Jis nutilo, vėl klausėsi suaugusiųjų šnekų, trynė mieguistas akis ir baigė valgyti seniai atšalusią manų košę.

Buvo jau gerokai po vidurnakčio. Ir mažasis Tomas, ir motina, jau miegojo. Tik Astas tebesėdėjo ir tebesišnekučiavo su seserim. Iš pradžių jis manė, kad namiškiai užvers klausimais. Klausinės kaip jis gyveno visus tuos metus, kur buvo dingęs, ką veikė. Tačiau taip neatsitiko. Daugiausia pokalbis sukosi apie kaimynus, ūkį, kurį, kaip Astas suprato, Angelė tempė ant savo pečių, apie kažkokius tolimesnius ar artimesnius giminaičius, kurių jis niekada nepažinojo ir apie kuriuos pirmąsyk girdėjo: kas iš jų mirė, kas vedė, kas ištekėjo... Tačiau Astas nė kiek nesupyko, netgi atvirkščiai – liko dėkingas, nes nereikėjo išsisukinėti, aiškintis, meluoti. Iš pradžių jis klausėsi motinos kalbų, tačiau greitai pajutęs kokios šios šnekos jam tolimos ir svetimos, ėmė tik pritariamai linkčioti galva, o mintimis vėl iškeliavo savais keliais, supratęs, kad jau labai seniai atitrūko nuo šio uždaro, mažo pasaulėlio, kurio užburtame rate tebesisuka jo artimieji, tapę svetimais kur kas anksčiau nei juos paliko jis. Jau dabar Astas blaiviai žvelgė į rytdieną ir suprato, kad šitam pasaulėlyje vietos neras. Jis net nemanė jos ieškoti, nes žinojo, jog kaip bebūtų gaila ir sunku, bet netrukus vėl teks skirtis ir, turbūt, šįsyk jau visiems laikams. Šiuo momentu Astui vėl pasidarė gaila palikti seną motiną, vargu ar gyvenimu besidžiaugiančią seserį, bet suprato ir neabejojo – tai neišvengiama. Nė minutėlei Astas neabejojo, kad vėl privalės mirti – visiems, ir netgi artimiesiems.
Kieme dainavo žiogai. Naktis buvo šilta ir nepaprastai tyli. Tik retkarčiais šią tylą sudrumsdavo gatve praskriejanti mašina: suūždavo, iš kažkur atlėkdavo ir kažkur nuskubėdavo – dingdavo ir tapdavo dar tyliau.
Astas atsisėdo ant suoliuko, atsirėmė nugara į mūrinę namo sieną ir užsirūkė. Užvertęs galvą, jis ilgai žvelgė į žvaigždėtą dangų.
„Kaip keista, – pagalvojo Astas, – kur bebūtum, kur bevažiuotum, o dangus tas pats. Tos pačios žvaigždės, tas pats mėnulis... Kas ten yra – toje šaltoje, beribėje tamsoje? Kas joje slypi? – Jis klausė savęs ir suradęs tinkamus atsakymus, pats sau atsakinėjo: – Turbūt nieko. Kaip mirtis šalta tamsa ir kaip iš žemės iškeliavę vėlės, beprasmiškai žybčiojančios žvaigždutės – tokios mažos, nekaltos... Mirtis ir gyvenimas. Mirtis... Kaip keista... O gal žvaigždė tai širdelė, kuri žybsi, žybsi, plaka, plaka – kol vieną dieną ją praryja giltinėtamsa? Gal tai mūsų gyvenimo atspindys? Kažkodėl visi galvoja, kad gyvenimas šviesus, rožinis, saulėtas. Kodėl? Kvailiai... Juk dauguma žmonių pardavę sielas juodam, raguotam velniui, tačiau nė už ką neprisipažįsta tai padarę. Asilai, prieš ką jie išsidirbinėja? Tai gal tas nelabasis pragaras yra ten, kosmoso platybėse. Tikrai! Kodėl anksčiau apie tai nepagalvojau?! Ten visi ir keliausime. Šventųjų nebūna – visi nuodėmingi...“
Teologija ir eretiškumu dvelkiančias filosofines Asto mintis nutraukė į kiemą išėjusi Angelė.
– Žinau, anksčiau suoliukas čia nestovėjo, – pasakė ji. Sesers balse Astas pajuto visišką tuštumą. Jam netgi pasirodė, kad tai ne Angelės balsas, o žodžiai, sklindantys kažkur iš viršaus, iš jo minčių, iš danguje įsikūrusio pragaro. – Darius jį padarė... Kartais jis irgi čia rūko...
– Kas tas Darius? – Astas jau žinojo atsakymą, bet vis viena paklausė.
– Mano vyras. Pamiršau pristatyti... – Angelė klestelėjo šalia brolio.
Tarp brolio ir sesers stovėjo siena: aukšta, tvirta, sena, bet, galbūt dar įveikiama, pralaužiama, perlipama, nors daug grėsmingesnė ir aukštesnė nei anksčiau. Jie dar labiau susvetimėjo ir prarado ryšį. Kažkam reikėjo žengti pirmą žingsnį, nes kitaip siena galėjo apsipinti dar ir spygliuota viela.
– Tau šalta? – neradęs daugiau ką pasakyti, paklausė Astas pažvelgęs į nuogas, pašiurpusias sesers rankas.
Angelė trūktelėjo pečiais ir chalato skvernais pabandė pridengti tamsoje boluojančias kojas. Astas apglėbė seserį ir priglaudė ją prie savęs.
– Taip šilčiau? – tyliai pratarė jis.
Angelė nebegirdėjo brolio žodžių. Ji suprato klausimą, pajuto didžiulę malonę nuo jo artumo, jo rankų, kvėpavimo, nuo to, kad jis atsirado ir dabar sėdi šalia. Kažkodėl būtent šiuo momentu Angelė prisiminė kaip kartą, po šokių miesto klube, būtent brolis ją išgelbėjo nuo keturių apgirtusių jaunuolių, tvirtai pasiryžusių su ja pasilinksminti, tada dar buvusia mergaičiukepaaugle. Jie nebuvo pažystami, tačiau tą vakarą Angelė truputį pašoko su vienu iš tos ketveriukės. To pakako. Vaikinas pasisiūlė palydėti. Neįtardama nieko blogo, patikli mergina neatsisakė. Kada jie išėjo laukan, atsirado dar trys kavalieriaus draugužiai. Tetrūko keleto mi-nučių, kad jie nusitemptų bejėgę mergaičiukę į krūmais apžėlusį seną, negyvenamą namą šalia klubo. Daugybė vaikinų ir merginų skirstėsi po diskotekos, ėjo pro šalį, tačiau niekas neatkreipė dėmesio į tylius Angelės maldavimus, pagalbos šauksmą – į tai, kad ji bandė ištrūkti iš niekšų rankų. Staiga Angelė pajuto aštraus peilio smaigalį, kuris įsirėmė į jos nugarą.
– Pakaks, sterva, nebesilaužyk kaip šventoji. – Nors Angelė buvo baisiausiai išsigandusi, tačiau ji puikiai išgirdo ir gerai suprato vieno iš užpuolikų tėkštus grasinimus, po kurių sekė garsus, į arklio žvengimą panašus besityčiojantis juokas. – Mes greit... Čach, čach ir viskas. Po kartelį praeisim. Tau patiks... Visoms patinka...
Po to Angelė dar ilgai jautė šalto, aštraus metalo prisilietimą, kuris jai ant nugaros tarytum išdegino gėdos žymę. Ji pajuto kaip plyšta peilio rėžiama plonytė, vasariška suknelė. Tačiau tuo momentu, nežinia iš kur, kaip angelas sargas kurį siunčia pats ponas Dievas, atsirado Astas. Klube tą vakarą jo nebuvo. Aplamai, ten jis retai lankydavosi. Paprastai su draugais jie sėdėdavo kavinėje. Šį sykį Astas buvo vienas. Galbūt jis pats pastebėjo, o gal kas perspėjo apie prievartos sceną, kurios baigtis jo seseriai žadėjo tapti tragiška, tačiau Astas drąsiai priėjo prie keturių niekšelių, kurie Angelę jau nusitempė už klubo kampo ir visiškai ramiai, bet garsiai paklausė:
– Angele, tu turi nemalonumų?
Angelė pati nustebo kaip staiga kažkur dingsta jos baimė. Tik ašaros, iki tol pamirštos, dabar užpylė jos veidelį, o gerklę užspaudė keistas gumulas, neleidžiąs ištarti nė žodžio, atsakyti broliui ir paprašyti pagalbos.
Mieste Astas pažinojo beveik visus savo bendraamžius ir daugelį už save vyresnių vaikinų bei merginų. Pažystančių jį buvo dar daugiau. Tačiau šie užpuolikai atrodė nematyti, greičiausiai nevietiniai. Vienas iš jų tebelaikė tvirtai suspaudęs Angelės riešą. Kiti trys staiga atsigręžė į naktinę orgiją sutrukdžiusį Astą, susižvalgė ir trumpam sustingo. Pasigirdo spragtelėjimas ir dar vieno prievartautojo rankoje sužvilgo peilis.
– Klausyk, kas tu toks ir ko lendi ne į savo reikalus? – Vaikinas demonstravo peilį, vartė jį rankoje norėdamas įbauginti ir grasinančiai žengė žingsnį prie Asto. – Tu, šikniau, nori, kad žarnas paleisčiau?..
Tai buvo paskutiniai jo žodžiai. Astas neatrodė linkęs leistis į debatus. Jis stovėjo laisvai, nė kiek neįsitempęs ir galėjai pamanyti, kad netik nesiruošia kovai, o išsigando ir tuoj, tuoj spruks šalin. Tačiau vos ranka su peiliu šmėstelėjo Astui prieš veidą, jo koja kirto taiklų, žaibišką smūgį nuo kurio peilis išlėkė į orą ir nežinia kur nuskriejęs, dzingtelėjo ant kieto grindinio. Kirsdami orą, švilptelėjo dar keletas profesionalių smūgių rankomis ir žnektelėjęs ant žemės, išsišokėlis vaikinas nebepakilo. Dar po akimirksnio, pakirstas smūgių, trenkęsis galva į šaligatvį, šalia bendro krito ir tas kuris laikė Angelę. Kiti du prievartautojai, iš pradžių nusiteikę labai kovingai, išvydę kovos lauke be gyvybės žymių gulinčius kruvinus savo drau-gužius, palikę juos likimo valiai, spruko į tamsą, nes tik ji sugebėjo išgelbėti nuo įsiutusio kilniojo merginos gynėjo smūgių.
Bėglių Astas nesivijo. Kaip niekur nieko, jis ramiai priėjo prie žado praradusios sesers, apglėbė ją tuo pačiu jos menkučius, virpančius pečius rūpestingai apsiautęs savąja džinsine striuke, ir tyliai ištarė:
– Nebijok. Jie negrįš ir tavęs nebelies.
Angelė žinojo, kad brolį visi laiko „kietu“. Keletą kartų su drauge ji lankėsi bokso varžybose, kuriose Astas užimdavo vien prizines vietas, tačiau taip arti, tikro mūšio lauke brolį išvydo pirmąsyk. Angelė jau visai pamiršo, kad šie niekšeliai galėjo ją išniekinti. Pirmykštė baimė dingo užleidusi vietą kitai. Dabar ją kaustė siaubas matant gulinčius ant asfalto, prie savo kojų, du užpuolikų kūnus, kurie neberodė jokių gyvybės ženklų.
– Nebijok, – sugavęs sesers žvilgsnį, vėl ramino Astas, – atsigaus. Tokie nedvesia. O va mums reiktų sprukti. Tuoj atlėks mentai. Nors, su malonumu juos pribaigčiau. – Jo akyse blykstelėjo keistos, anksčiau Angelei nematytos, žiaurios neapykantos ugnelės.
– Ne... Ne... Ne... – Daugiau Angelė nesugebėjo ištarti nė žodžio. – Nereikia... – Mergaitiškas balselis skambėjo baugščiai ir maldaujančiai.
Asto būgštavimai pasitvirtino. Vos jie dingo už krūmokšnių į kuriuos užpuolikai norėjo nusitempti Angelę, naktinio miesto tylą perskrodė milicijos automobilių sirenų kauksmas. Tačiau brolis su seserimi, draugiškai susikibę rankomis, jau bėgo tamsia, duobėta gatvele link ant kalno stūksančio piliakalnio už kurio tyvuliavo ežeras.
– Kodėl mes bėgam, Astai? – uždususi, už kažko užkliuvusi, parklupusi ir skaudžiai susitrenkusi kelį, paklausė Angelė. – Tu juk gynei mane...
Astas tik nusijuokė ir išsigandęs, kad sesuo neteks jėgų ir sustos, vėl timptelėjo ją paskui save.
– Greičiau, Angeliuk, greičiau! Neatsilik!
Angelei neliko nieko kito, kaip nusiavus aukštakulnius batelius stverti juos į laisvąją ranką ir sutelkus paskutines jėgas, paklusti broliui. Tik tuomet, kada įveikę pakankamai stačius piliakalnio laiptus, prabėgę naktyje gan baugiai atrodančiomis senomis alėjomis, kuriose galėjai sutikti klaidžiojančius vaiduoklius, ir kitoje pusėje persiropštę aukštu, žole apžėlusiu apsauginio pylimo skardžiu jie atsidūrė prie ramiai tyvuliuojančio ežero, berods visai saugioje vietelėje, stengdamasis paaiškinti situaciją, uždusęs Astas pratarė:
– Angele, o kam tu įrodysi, kad tave gyniau? Patikėk, truputėlį varčiau baudžiamąjį kodeksą ir žinau kokią vertę turi nepilnametės sesers parodymai. Tu turi liudininkų?
Mergina tylėjo ir vis dar sunkiai pravira burna tebegaudydama orą, papurtė galvą.
– Juk žinai, – tęsė Astas, – mentai mane gerai pažysta ir būtų laimingi paslėpę į katalaškę1. Aš nekenčiu jų, jie – manęs. Keista, ar ne? Tu šito nežinojai? Atleisk, sesute, galbūt pasakiau tai ko nederėjo sakyti. Juk tu dar vaikas... Nors gyvenimas negaili nė vieno iš mūsų. – Jis žinojo, kad Angelė nemėgsta kada ją vadina maža, nesuaugusia, vaiku. Tą patį ji pajuto ir dabar, bet nesuspėjo nei supykti, nei įsižeisti. Norėdamas išpirkti kaltę už ką tik pasakytus žodžius, Astas pridūrė: – Visus reikalus pripratau spręsti pats. Tačiau žinok, sesute, jei kas nors piršteliu tave palies – užmušiu jį vietoj.
Asto akys vėl žaižaravo lygiai taip pat, kaip žaižaravo po kovos su niekšais prievartautojais ir neleido nė akimirksniui suabejoti ką tik ištartų žodžių teisumu. Tokio brolio Angelė dar nematė. Nuo kilnaus gelbėtojo žodžių, kurie reiškė neslepiamas mintis ir žiaurų pyktį, suprakaitavusia jos nugara nusirito smulkūs šiurpuliukai.
– Astai, iš kur sužinojai, kad patekau į bėdą? – paklausė Angelė.
Astas šyptelėjo ir trumpai atsakė:
– Žinai, mes vieno kraujo... O jei rimtai, mieste turiu draugų ir panoręs, galiu sekti kiekvieną tavo žingsnį.
Jie sėdėjo ant apsilupusio neobliuotų lentų suoliuko, prie pat ežero kranto, atokiam tuščio, naktyje paskendusio pliažo kamputyje. Vos girdimai šnarėjo netoliese augančios nendrės. Kaip beribė vandens galybė, nuo viso pasaulio juos skyrė nepermatoma ežero tuštuma. Judinami lengvo vėjelio, lingavo aukšti, virš vandens palinkę žilvičiai. Už nugaros, kaip uola, stūksojo piliakalnis. Iš tamsos, ežero paviršiumi monotoniškai ritosi mažytės bangelės. Jos liejosi į smėlėtą krantą, pliuškeno, dužo ir dingusios – grįžo atgal į nepermatomą, ribų netu-rinčią tamsą. Jei kas ir pastebėjo šią porelę, tikrai jos nepalaikė broliu ir seserim. Astas laikė apglėbęs liauną, mergaitišką Angelės liemenį. Jo striukė tebegaubė nuogus sesers pečius, peilio perplėštą suknelę, ir šildė, teikė šilumą kūnui bei išsigandusiai sielai. Angelė jautė kaip nuo šalčio, baimės, susijaudinimo vis dar smarkiai daužosi širdis ir virpa kūnas. Tačiau tvirtos, vyriškos brolio rankos, jo galia, nuostabiai ramino, liūliavo ir tarytum sakyte sakė, kad su juo nėra dėl ko jaudintis ir nelieka ko bijoti. Pamažu Angelei darėsi gera ir ramu, gal net geriau nei su savo vaikinu, su kuriuo tuomet ji jau draugavo.
                     Tai buvo viena iš nedaugelio, jei ne vienintelė, neįprasto draugiškumo, laimės bei broliško rūpesčio naktų. Kaip du ežero pakrantėje augantys medžiai, tokie tolimi ir svetimi, tą naktį jie suartėjo – augo, augo, kol pagaliau pasiekė vienas kitą savo liaunomis šakomis visai pamiršę, kad po žeme jau seniai neatpinamai susiraizgę jų šaknys.
Ir dabar, po daugybės metų, Angelę vėl aplankė tie patys jausmai kuriuos ji juto tuomet, ežero pakrantėje, būdama visai dar vaikas. Tos pačios vyriškos brolio rankos ją vėl glaudė prie savęs ir tarytum kažkas maloniai kuždėjo:
– Jis neleis tavęs skriausti, neleis, neleis...
Siena griuvo. Netikėtai, paneigę susvetimėjimo dėsnius, jie vėl tapo artimais, savais ir kaip dvyniai – neišskiriamais. Prisiminę apie savo šaknis, viens kitam jie tiesė liaunas šakas. Tačiau tai atrodė trapu ir laikina. Angelė kratėsi minties, nekentė, vijo ją šalin, bet neišvengiamai iš anksto žinojo, kad kai tik pajudės, atsistos – tarp jų vėl stosis ta pati siena – aukšta ir neįveikiama. Jų gyslomis tekėjo bendras, giminiškas, savas kraujas, tačiau jie buvo

1 Katalaškė – laikino sulaikymo kamera (žarg.).
nepaprastai skirtingi. Nuo pat vaikystės taip juos auklėjo tėvai ir dabar, prabėgus metams, subrendus ir žengus duobėtu gyvenimo keliu, tai reiškėsi tik dar skaudesnėmis formomis.
– Astai, kodėl mes taip atitolę viens nuo kito, svetimi?.. – tarytum bijodama išgąsdinti ir nuvyti šalin brangią laimės akimirką, tačiau ryžusis savo mintis išreikšti balsu, vos girdimai paklausė Angelė.
Astas atsakė neiškart. Kurį laiką jis dar glostė sesers pečius, plaukus, kol staiga įsmeigė savo veriantį žvilgsnį jai į akis ir pratarė:
– Tu panaši į šventąją, o aš – velnias. Argi tarp jų yra kas bendro? – Po minutėlę trūkusios pauzės Astas paklausė: – Angele, tu laiminga?
– Aš? Laiminga? Aš nežinau... Turbūt nežinau kas tai yra laimė ir ką reiškia jaustis laiminga. Gimė sūnus – štai laimės trupinėlis. Po to girtas vyras, naktinės jo gastrolės... Matai, jis negrįžta... Kur ta laimė? Liūdesys visuomet užgožia džiaugsmą, blogis – gėrį. Tik filmuose rodoma atvirkščiai, o gyvenime... Žmogus taip sutvertas. Skriauda prisimena daug ilgiau nei gėris.
– Kaip keista, niekas nežino kas yra laimė. – Ištaręs tarytum sau, Astas nutraukė nelinksmas sesers mintis.
– O tu? Tu, Astai, laimingas? Ar tu irgi nežinai kas yra laimė? – Angelė šyptelėjo supratusi, kad cituoja brolio klausimą.
– Aš? – Dabar atėjo Asto eilė suprasti laimę ir pateikti jos apibrėžimą. – Aš – tai perdaug sudėtinga. Mano požiūris į gyvenimą perdaug pradėjo skirtis nuo kitų žmonių požiūrio, todėl ir mano laimė tapo visiškai kitokia. Taip, Angele, turbūt aš laimingas. Turbūt... Per šiuos metus neapsakomai pasikeičiau ir dabar man labai nedaug tereikia, kad patirčiau laimę. – Astas pakėlė nuo suoliuko aplamdytą cigarečių pakelį, užsirūkė ir paklausė: – Rūkai?
– Ne. Bandžiau kažkada, dar mokykloje... Man nepatiko ir daugiau nesu bandžiusi. Astai, kur visus tuos metus buvai dingęs? – Ši tema Angelei rūpėjo kur kas labiau nei rūkymas.
Tačiau Astas tylėjo, neatsakė, negirdėjo sesers klausimo. Ką jis galėjo atsakyti? Papasakoti tiesą? Vėl meluoti? Ką?..
„Ar verta? – svarstė jis. – Vis tiek nesupras, teis, o gal gailės... Tad kuriems velniams?..“
Tai buvo juoda Asto gyvenimo dėmė; gyvenimo, kuris aplamai niekada nebuvo baltu.
                     – Dirbau užsienyje, – pagaliau trumpai ir sausai leptelėjo jis.
– Astai, kas nutiko tada, prieš tau dingstant? – Dabar Astas suprato klydęs, jog jo praeitis nieko nedomina ir per anksti apsidžiaugęs, kad neteks spręsti: pasakoti ar nutylėti. Seserį, berods, brolio biografija labai domino. – Nenorėjau apie tai kalbėti prie mamos, – tęsė Angelė. – Pats matai kaip ji paseno, dažnai serga, vis skundžiasi širdies skausmais... Visi tie įvykiai jau užsimiršo ir, galbūt, ji pati nebenori jų atgaivinti savo atminty. Tačiau tuomet mama labai pergyveno. Man buvo net keista... Tik tada supratau, kad ir ji, ir tėvas – jie mylėjo tave. Nežinau, galbūt tuomet motina tavęs bijojo... Jūs irgi buvot svetimi... Kaip ne sūnus... Ne motina...
– Mes visada tokiais buvome... – Užvertęs galvą, Astas žvelgė į žvaigždėtą dangų, tarytum tik ten tikėdamasis rasti atsakymą į tai, kodėl jie visi tokie svetimi. – Mes negalėjome tapti kitokiais. Juk pameni mūsų vaikystę? Argi mes nors kartą buvome visi drauge – šeima? Vargu ar beverta visa tai prisiminti, bandyti narplioti nebuvusius ir nesamus santykius; viskas praėjo, baigėsi – negrąžinamai ir nepakeičiamai. Gulinčio grabe atleidimo nepaprašysi. Tik viena tiesa išliko nepaneigta. Tėvas dirbo, girtuokliavo... Motina buvo užsiėmusi savais reikalais: namai, ūkis... Jai niekas nepadėjo. Ji viską tempė ant savo pečių. Ar galima ją smerkti? O gal reikia tik didžiuotis?.. Mes augome patys. Tu irgi šito nepaneigsi...
Angelė trūktelėjo pečiais. Jos akyse suspindo iš praeities sugrįžę ašaros. Ne, Angelė nepyko ant brolio ir sutiko vos ne su viskuo apie ką jis kalbėjo; ji pati tai žinojo ir neneigė to, apie ką nekartą galvojo, svarstė, darė savas išvadas. Galbūt todėl, kad ji buvo mergaitė, o gal dėl ramesnio charakterio, bet Angelei teko šiek tiek daugiau motiniškos meilės. Tačiau jos irgi niekas neklausdavo kur eina, ką veikia, kada grįš. Niekada ir niekas nesidomėdavo kaip jai sekėsi mokykloje, ką veikia po pamokų, su kuo draugauja. Tuo tarpu Astas, net neįsivaizduodamas, kad gali būti kitaip, nuo pat mažų dienų gyveno savo gyvenimą, apie kurį namuose niekas nesidomėjo ir netgi nežinojo. Iš šalies pažvelgus, jie atrodė kaip keturi visiškai svetimi žmonės. Retkarčiais, tiesa, visi susitikdavo prie stalo, bet net tuomet tėvai kalbėdavosi apie savo reikalus – žemę, galvijus, galų gale, apie nuobodžią ir nesuprantamą politiką, bet tik ne apie tai, kokiomis problemomis gyvena jų vaikai. Tačiau netgi tokie susitikimai įvykdavo nepaprastai retai. Kasdienybe buvo girto tėvo barniai, pastoviai pavargusios, viskuo nepatenkintos, irzlios motinos priekaištai... Net dabar Angelė dažnai prisimindavo, kaip tokių barnių metu sprukdavo iš namų ir iki vėlumos, su draugėmis, be jokio tikslo slankiodavo naktinio miesto gatvėmis svajodama apie laikus, kada visiškai nebereikės grįžti namo. Paskui užgriuvo pirmoji meilė, tuomet atrodžiusi didžiule, tyra ir vienintele. Draugystė su keliais metais už ją vyresniu Mariumi užsimezgė nelauktai ir netikėtai. Angelei tada jau sukako šešiolika. Kada darydavosi nebeįmanoma iškęsti namuose, ji visada rasdavo paguodą pas Marių. Net nakvoti namo nebegrįždavo, nes pas draugą buvo kur kas geriau. Tačiau ir tuo ji nenustebino nei motinos nei tėvo. Pakakdavo pasakyti, kad ji pas Marių, grįš rytoj, ir viskas tapdavo suprantama, tarytum taip ir turėjo būti. O vėliau nebereikėjo net perspėti. Ir be to buvo aišku: sugrįš, kur ji dings, namuose augus. Jų meilė praūžė kaip viesulas, bet baigėsi ne sumainytais aukso žiedais, o ašaromis bei nusivylimu ne tik bjauriu pasauliu, bet ir visais vyrais. Tačiau ir vėl, namuose sugniuždyta, dar vaikiška Angelės siela paguodos nerado. Tiesa, net nebeieškojo, nes puikiai išstudijavusi gimdytojų santykius ir jų poreikius užjausti ar suprasti kažką, išskyrus pačius save, į juos net nebesikreipė.