Kažko svetimo kojos palietė grindis.
Nepažįstami garsai, keistas, liūdnas girgždesys.
Aš išpyliau ledinį vandenį. Jį skaudžiai nurijo naktis.
Dangaus skliaute užgeso šviestuvai – sunkūs, juodi debesys.

Lietaus pavidalo sapnas pabeldė į langą.
Jis nebuvo nei geras, nei blogas.
Sniegu užklojau plikas Tavo kojas
Ir laikrodis neoninis staiga sustojo.

Kieme mus saugo cementiniai angelai,
Plačiai atvertos skvarbios akys,
Šalti sustingę pirštai, išskleisti sparnai.
Atverti delnai, ant jų kartais nutūpia plaštakės.

Už langų jau dega žvakės,
Naktinėm rožėm kvepia vakaro vėsa.
Venera nusileido į žemę,
Tiršta migla lyg šydas uždengė gebenes.