Į kaimą atvežė studenčių. Jaunų, gražių, simpatiškų panelių iš didelio miesto. Atokiame provincijos kaime jų laukia nesulaukia darbai: ravėti nesibaigiančias burokų eiles, laukuose rinkti akmenis, skinti raudonųjų serbentų plantacijas, krauti šieno kupetas, girdyti veršelius ir taip toliau. Agronomas Modestas, atsakingas už dailių merginų būrį, iš pradžių net sutriko. Visos šypsosi,  baltus dantukus rodo, nageliai visų ilgi, dailiai nulakuoti, plaukučiai raibuliuoja įvairiausiomis spalvomis - nuo tų grožybių net galva žmogeliui apsisuko, bet suvokęs, kad šios  karalaitės ant žirnio dar ir turės  dirbti , Modestas nustėro. Tyliai nusikeikęs paprašė visų rikiuotis kieme prie parduotuvės, kur turėsiąs supažindinti su darbo sauga ir kitokia velniava. Labai greitai paaiškėjo, kad išrikiuoti lauke būrį mergų buvo tiesiog kvaila idėja. Panos stumdėsi, staipėsi, maivėsi, šaipėsi ir kraipėsi. Negana to, aplink kaip spiečius laukinių tranų rinkosi ne tik  kaimo bernai, bet ir visi vyriškosios giminės atstovai, dar galintys judėti. Kęstas važiuodamas traktoriumi išsižiojęs nuleido pakeltas akėčias ir taip išarė nemažą žvyrkelio gabalą, Senasis Marcelinas vienu mauku susivertė visą alaus butelį, o gerosios pardavėjos Kazimieras cypiančiu balsu užplėšė: ,,Angelai bokalus nešioja, angelai man dainas dainuoja...“ Išbėgusi geroji pardavėja kaukštelėjo įsismarkavusiam vyrui ir liepė Modestui tuojau pat nutraukti tą pornografiją. Agronomas, išsigandęs, kad gali nebesuvaldyti padėties, liepė panoms drožti  tiesiai į Kultūros namus, o pats tarsi skerdžius Lapinas patraukė joms iš paskos. Tiesa, jis nebuvo paskutinis. Paskutiniai buvo jie: pėsti ir važiuoti, sveiki ir ligoti, tiesūs ir kuproti, ūsuoti ir praplikę - visa darni vyrija.
Mažoje, bet jaukioje kaimo salėje agronomas lėtai žingsniuodamas vedė instruktažą.  Merginos prikandusios išdažytas lūpas  ir nutaisiusios stebėtinai  rimtus veidus klausėsi simpatiško vadovo. Tuo metu nekantrių vyriškių lūkuriavimą prie Kultūros namų nutraukė moterys, iš gerosios pardavėjos sužinojusios apie pasileidimo ir nedorybės invaziją iš miesto. Suskubusios gelbėti nuodėmėn bepuolančių savo vyrų jos lyg išsigandusios paukštės  narsiai puolė ginti savo šeimos lizdus. Vyrai lyg pabaidyti katinai spruko į šalis, nelaukdami gelbėjimo akcijos pabaigos. Moterėlės piktai pagrūmojusios nenaudėliams suko į namus, nes jau artinosi pietų metas - laikas sodinti išalkusią  šeimyną prie stalo. Mergužėlės pasimarksčiusios ir pakikenusios ėmė klausinėti savo vadovą įvairiausių moteriškų subtilybių, kaip ravint burokų lysves nenulaužti išpuoselėtų nagų ar visą dieną kepinantis kaitrioje vasaros saulėje išlikti balta lyg jūros pūta. Agronomas supratęs, kad nepavyks lengvai  išsisukti, sutrikęs paskirstė rytdienos darbus  ir išskubėjo pro duris. Tą patį vakarą ant Kultūros namų durų pasirodė skelbimas, kad šeštadienį šalia didžiojo ąžuolo įvyks gegužinė ir veiks bufetas. Jaunimėlis suūžė - pagaliau artinosi pramogų metas.
Veterinaras Povilas, gavęs paskirtąją pagalbininkę, iš pradžių  nelabai tuo apsidžiaugė, bet, kai mergina nusišypsojo žavia blondinės šypsena, Povilas pajuto, kad staiga pradėjo tirtėti keliai ir išmušė šaltas prakaitas. Nesupratęs reiškinio priežasties  veterinaras bandė negrabiai ištiesęs ranką pasisveikinti, bet ranka apsunko lyg švininė, jis net ėmė mikčioti, ko anksčiau niekada nėra buvę.
- Raimonda, - lakštingalos balsu pragydo pagalbininkė. - Džiaugiuosi malonia pažintimi, tikiuosi, kad mes sutarsime.
- Taip, - nutęsė veterinaras, - aš irgi tikiuosi.
- Ką teks man daryti? - mirktelėjo išdažytomis blakstienomis.
-T ai kad to darbo visai nedaug, be to, aš vienas susitvarkau. Gal tik truputėlį reikėtų padėti, - žvilgsnis sustojo ties iškilia krūtinės linija.
- Tai nuo ko pradėti, daktarėli? - blykstelėjo šelmiška šypsena.
- Na, koks gi aš daktaras, tiesiog šiaip specialistas. Tai gal išsivirkim kavutės, - trypinėjo
Povilas.
- Aš verdu  beprotiškai puikią kavą, - pasitaisė išdykusią garbaną viliokė.
Povilas suprato, kad nuo šiol jo gyvenime kažkas pasikeis. Visą dieną jis buvo tarsi nesavas: įkaitęs, prakaituotas,  galvoje sukosi įvairiausios mintys, širdis  kalė tarsi automatas. Vakare grįžęs į namus jis pasijuto dar blogiau: trūko oro, krėtė drebulys. Motina nesuprasdama, kas darosi jos vienturtėliui, iš spintelės ištraukė termometrą ir bandė įgrūsti jį sūnui, bet šis tik pasimuistė ir spruko pro duris. Naktis praėjo taip pat neramiai, Povilas blaškėsi, kuitėsi lovoje, kėlėsi gerti vandens, o  užsnūdo tik paryčiais. Sapnavo jis, kad brenda per  tankiai sužėlusį raistą ir sutinka neregėtai gražią pelkių laumę, kuri pažiūrėjusi jam į akis pamojuoja žilvičio lazdele. Staiga vyriškį  ima traukti į save klampūs pelkės kemsynai, jis bando ištrūkti, šaukiasi pagalbos, bet niekas jo negirdi... Povilas stryktelėjęs lovoje vos nenugriovė palinkusios motinos, kuri atsinešusi sudžiūvusių žolynėlių degino juos virš neramiai miegančio sūnaus galvos.
- Nelabasis nori įlįsti į tavo sielą, sutepti  ją  ir susukti tau protą, bet aš, vaikeli, padeginsiu žolyčių ir išvalysiu tavo sujauktas mintis, - greitakalbe bėrė Rapolienė.
- Motin, tu vėl lendi su bobutės prietarais. Atstok, nieko man nereikia.
- Reikia, reikia, vaikeli, reikia motiniškos meilės. Ji ir apsaugos, ir apgins tave nuo blogos akies, - toliau dūmijo Rapolienė.
Povilas paskubomis užkandęs spruko pro duris pamiršęs ant stalo savo portfelį, kuriame buvo sudėti darbo įrankiai. Motina strimgalviais išbėgusi iš paskos jau nebespėjo pavyti sūnaus. Šis nukūrė tiesiai per laukus tarsi greitaeigis garvežys. Diena prabėgo lyg akimirka, taip ir antra, ir dar kita. Sunerimę kaimo žmonės ėmė šnibždėtis, kad veterinaras pasidarė kažkoks keistas, elgiasi  tarsi pamišęs: kvailai šypsosi, painioja vardus, pamiršta   daiktus. Senoji Teresėlė ir dar kelios rūpestingos moterėlės akylai stebėjusios vykstantį procesą ėmė įtarinėti, ar nebus dažytoji pagalbininkė prie to prisidėjusi. Vakarais suglaudę galveles vis trinasi abu pamiškiais, vis kažką šnibžda vienas kitam į ausį - visai arti iki nuodėmės.
Šeštadienį šalia didžiojo ąžuolo buvo įrengta šokių aikštelė, papuošta palinkusių beržų šakomis. Kultūros namų direktorius – jis ir meno vadovas, ir renginių organizatorius - viskas viename asmenyje, rūpinosi muzika ir tvarka šokių aikštelėje. Pirmiausia išvaikęs pirštais besibadančius kaimo vaikėzus direktorius Zenonas, aukštas, stilingų manierų vyriškis, kurį senasis Marcelinas švelniai vadino Žydruku, ėmėsi vadovauti renginiui. Suskambo romantiško valso garsai, kurie, deja,  papiktino žaliąjį jaunimėlį. Šokėjai švilpė ir reikalavo normalios muzikos, tik Zenonas niekaip negalėjo nesuprasti, kokia ta normali muzika. Tuo metu moterėlės, sustojusios atokiau smalsiai fiksavo šokių aikštelėje vykstantį judėjimą: kas, su kuo, kaip, kiek kartų...
Ir tada pasirodė jie - du balandėliai. Povilas ėjo pasipūtęs lyg povas, išdidžiai atlošęs galvą, o šalia jo meiliai įsikibusi į parankę plaukė dažytoji nuodėmė. Demonstratyviai pasveikinę išsižiojusių smalsuolių būrį balandėliai šokių aikštelėje tarsi prisiklijavo vienas prie kito. Pavydžios moterėlės, kurioms kaimo veterinaras atrodė puiki partija jų  išstipusioms dukroms, pliekė liežuviais lyg botagais ir piktinosi gerokai per trumpa blondinės suknele. O Povilas  tuo metu  švelniai priglaudęs partnerę viena ranka glostė jos trapiai moterišką liemenį, ši užmerkusi  dažytas akis atrodė tarsi ekstazėje. Moterėlės nebepajėgdamos sutramdyti įniršio nurūko tiesiai į   našlės namus.
Už geros valandos Rapolienė apsupta draugių šmirinėjo po šokių aikštelę. Į klausimą, kur jos vaikas, vyrai sutartinai rodė Pelkinės ežerėlio pusėn. Lyg seklys iššniukštinėjusi ežero pakrantes, bet taip ir nesuradusi paklydėlio sūnaus juodoji našlė leidosi per kaimą, užsukdama į kiekvieną kiemą. Vakaro tamsa būtų lengvai paslėpusi įsimylėjėlius, jei ne tas gerosios pardavėjos Kazimieras. Karštoje  pirtyje prigėrus salyklinio alaus prispyrė žmogelį reikaliukas, kurį šis nubėgo atlikti už neseniai sukrauto didžiulio šiaudų žaiginio. Čia jis ir pamatęs vaizdelį, tiesiog spektakliuką, apie kurį smagiai porino į gegužinę susirinkusiems vyrams. Žinia akimirksniu pasiekė Rapolienę, moteris, prišokusi prie senojo Marcelino paliepė jam mautis kelnes. Senasis nieko nesuprasdamas žiūrėjo į ją išsproginęs akis, tada Rapolienė, greitakalbe berdama žodžius, kurių prasmės tikriausiai niekas nesuprato, parvertė ant žolės Marceliną ir iš jo kelnių išlupo storą tikros odos diržą. Pakėlusi besiplaikstantį sijoną skuoste nuskuodė į nuodėmės vietą, kur ir užtiko abu balandėlius. Povilas atsukęs motinai nugarą  didvyriškai bandė apginti draugę. Kai įsiutusi našlė išvilko jo balandėlę už plaukų, šis puolė iš paskos, bet supratęs, kad kelnės liko kažkur ten, stryktelėjo atgal į šiaudus. Rapolienė tarsi liūtė gindama savo vaiką darbavosi Marcelino diržu, o tuo metu iš šiaudų aidėjo  beviltiški Povilo prašymai nieko neskriausti ir nepykti. Sūnus supratęs, kad taip nesuminkštins motinos širdies, šoko iš šiaudų. Vakaro tamsoje bolavo du balti kūnai, kuriuos vaikėsi juodas šešėlis. Po visą slėnį aidėjo keiksmai, persipynę su pagalbos šūksniais.
Kitą rytą Raimonda apsipylusi ašaromis įlipo į rytinį autobusą ir išvažiavo atgal į miestą. Povilas, stvėręs Apolono dviratį,  vijosi iš paskos, bet nesuvaldęs jo atsidūrė negiliame
Spanguolės upelyje, kuriame graudžiai apraudojo savo neišsipildžiusią meilę.
Praėjo mėnuo. Studentės jau sugrįžo į miestą, kartu su savimi išsiveždamos ne vieną sudaužytą širdį. Povilas piktai persikreipęs, apšepęs barzda, niūriai slankiojo po ištuštėjusį kaimą, motinos klausiamas kažką subumbėdavo po nosim ir tiek. Vieną  ankstyvą rytą dviračiu atskriejęs Apolonas pranešė, kad veterinaras skubiai kviečiamas į paštą, nes kažkas jam skambina iš miesto. Vėliau paštininkė Adelė visiems sakiusi, kad tai tikrai buvusi ta dažyta blondinė. Apie ką jiedu kalbėjosi, liko neaišku, tik po to skambučio Povilas pajuodo lyg žemė. Motina pamačiusi persikreipusį vaiko veidą panoro jį paglostyti, bet sūnus piktai ją atstūmęs išėjo pro duris raisto link.
- Dieve, pasidarys dar ką nors, - sunerimo Rapolienė. - Gal nereikėjo man taip su juo, gal per skaudžiai.
- Ištvers, vyras jis tvirtas, ne pliuškis, būta čia ko, -ramino senasis Marcelinas. - O kad negerai pasielgei, tai negerai... Paslankios kur nors ir pareis  giedresne galva.
Vakare Rapolienė ilgai nedegė šviesos, sėdėjo prie atviro lango ir laukė įskaudinto vaiko. Gėlių darželyje tyliai griežė svirpliai, aplinkui sutartinai šlamėjo vasariškai lengvi medžių lapai. Švelnus vėjūkštis pažaidęs jurginų žieduose nuplasnojo toliau suardydamas darnią jonvabalių gretą. Viskas alsavo tokia palaiminta ramybe, kurios, atrodė, niekas neįstengtų sudrumsti.
- Gaisras, - kažkas suriko tolumoje, - gaisras, šiaudai pievoje dega, žmonės, kvieskit gaisrinę.
Rapolienei tarsi peiliu perrėžė krūtinę. Nujausdama kažką negero, moteris pasileido tiesiai į laukus. Milžiniška ugnies pašvaistė jau buvo apėmusi didžiulį šiaudų žaiginį, tą patį, kuriame prieš mėnesį murkdėsi rasti nusidėjėliai. Vyrai ir moterys kibirais tempė vandenį iš netoliese sruvenančios Spanguolės. Vanduo karštą vasarą upeliūkštyje buvo nusekęs, todėl gelbėtojai skubėdami pasemdavo nepilnus kibirus vandens, kuriuos šliūkštelėję ant ugnies kamuolio vėl grįždavo prie upelio. Pribėgusi Rapolienė tarsi išprotėjusi metėsi tiesiai į ugnį, bet agronomas Modestas paskutinę minutę spėjo ją pačiupti. Moteris blaškėsi, mojavo rankomis, klykė nesavu balsu:
- Ten mano vaikas, ten mano Povilas, leiskit mane pas jį.
Modestas mėgino  nuraminti nelaimingąją, kad čia nieko tikrai nebuvę, kad  tai tik sutapimas, bet Rapolienė negirdėjo jo žodžių.
- Mama, aš čia, ar girdi, čia aš - Povilas, - tvirtos vyriškos rankos apglėbė kniumbančią motiną. - Aš gyvas, man nieko neatsitiko. Nusiramink, mama...
- Vaikeli, atleisk man, senai išprotėjusiai bobai. Pati nesuvokiau, ką tada dariau, - ašaros ritosi raukšlėtu našlės veidu. - Bijojau, kad įskaudins tave...
- Viskas pamiršta, mama, toliau gyvensim dviese: tu ir aš. Eime, parvesiu  namo.
Tą naktį sudeginęs šieno žaiginį Povilas tarsi sudegino savo kančią. Atsikėlęs kitą rytą nusiskuto barzdą ir vėl lyg niekur nieko kibo į darbus. Tik nuo tada, žmonės ėmė kalbėti, kažkas tarsi užgeso jo rudose akyse...