Tylus skaidrumas vasaros vandens
Gaivia srove skalauja mano sielą.
Čia viskas džiugina, čia širdžiai miela,
Kol tėviškės šviesi dvasia plevens.

Tos ramumos beribė paslaptis
Užlieja mintį, polėkį, jausmus.
Meldžiuosi už gimtus tėvų namus,
Kuriuos aplankė ir gimimas, ir mirtis.

Ir srūva, mano širdį atgaivinęs,
Tyrasis vasaros vanduo.
Atjos palaukėm duondavys ruduo,
O vasaros gaiva svaigins lyg vynas.

Tylioj vandens tėkmėj srovena laikas –
Pakrantėje kriauklelėm žaidžia vaikas.