Lėtai medžių šakos linguoja,
pianinas neatsilikdamas groja,
klavišai kaip išrykiuoti kareiviai,
nevykdo komandų,
pjauna tylą šurmulys,
dūžta vaza, jis nebegyvas.

Vėjo švilpimas ir bangos,
aš tyliu prieš jūrą ašarotas,
Klaipėdoje trūksta armonikos,
žuvėdros skrodžia dangų kaip žvejai žuvis,
jie rimti o jos laisvos,
ir niekas jų nebepaliks.

Gatvelės akmenuotos,
jokių kalnų, pakalnių,
stūkso neišsemta viltis,
paklydėlių prieglobstis,
čia praeitis ateitį glamonėje,
čia viltis palikimą sėja.