Vos išbrėškusi diena supyko ir nutrūko,
Susidarkiusi migla iš raisto išsirangė,
Kranklės varnos senon eglėn susirinko
Pasityčioti iš mano tuščio vargo.
Klevo gelstančius lapus rinkau į krūvą,
Sau tariau – turėsiu tikro aukso.
Bet sušlapęs mano „auksas“ greit parudo,
Teks komposto jį dėžėn sukrauti.
Ach romantika, svajonės ir miražai!
Kaip dažnai didybė jų subliūkšta,
Kvapnūs laurai virsta alksnių lapais,
Kiškiai slepiasi po vardu – liūtas.
Kasdienybė mus dažnai išblaivo
Nuo jaunystės svaigulio, nuo vyno,
Sumeta į kiaurą darbų laivą
Ir, pastūmusi nuo kranto, nuskandina.
Tik... saldu juk kartais apsigauti,
Krintant lapams, ne, ne darganą matyti,
Nors svajonėj džiaugsmo skonį jausti,
Likime - vilties žodžius skaityti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-11-09 17:43:50
Linksmai perskaičiau. Ką gi, kas iš to aukso, jei rudenė romantika labiau džiugina... :)
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2009-11-09 12:28:49
labai puikios eilės. vietom su humoristine gaidele. tikrai patiko ;) o dėl aukso... ieškokite savyje, ir pamatysite, kad turite daug vertingiau... ;)