Penktas skyrius
Karšta vasaros diena suko vakarop. Saulė slinko dangumi, slydo žemyn ir neleido abejoti, kad greitai žemę paliks pilkai vakaro valiai. Pirmoji vasaros diena. Po šalto pavasario, pralinksmėję ir atkutę, gatves užplūdo jau tikrai vasariškai apsirėdę žmonės. Praeivių veiduose švietė pasitenkinimas ir gera nuotaika. Jie džiaugėsi gamtos dovanojamais saulės spinduliais, šiltu oru, galimybe gerai pailsėti ir savaitgalį praleisti gamtoje, prie ežero ar upės.
Oksana vos ne bėgte skubėjo gatve. Jos aukštakulniai bateliai garsiai kaukšėjo šaligatvio plytelėmis, siauras sijonas lipo prie suprakaitavusių šlaunų, kilo, raitėsi aukštyn, bet mergina į tai net nekreipė dėmesio, nesustojo ir netempė jo žemyn; taip buvo tik dar patogiau eiti, nes sijonas nebevaržė plačių žingsnių. O ji skubėjo.
Visą dieną merginos mintys sukosi apie Astą. Ji neapsakomai geidė, meldė Dievą, prašė, kad tik Astas liktų, kad grįžusi namo rastų jį savo bute, kaip jau spėjo priprasti. Oksana nekentė, bijojo tuščiame bute vėl likti viena, bijojo tylos ir siaubingos vienatvės. Ji bijojo išsikraustyti iš proto, jei teks dar kartą išgyventi tas kančias, kurias suteikė Karolio netektis. Mergina puikiai jautė, kad Astas neatsako tokiais pat jausmais, kokius ji, jau nebeslėpdama, reiškia jam. Savųjų jausmų Oksana tiesiog nebegalėjo paslėpti – nebegalėjo, nenorėjo ir net nebebandė. Kuo toliau, tuo labiau, net nebeklausdama jos pačios valios, merginos širdį užvaldė tyra meilė. Tarytum pats Dievas jai siuntė dar vieną šansą, dar vieną galimybę, dar vieną išbandymą. Oksana pasikeitė. Net bendradarbiai tai pastebėjo. Ji sklandė lyg jai būtų išaugę sparnai: linksma, laiminga, pilna energijos, viskuo patenkinta ir pagražėjusi.
– Oksana, čia niekas kitas, tu tikrai įsimylėjai. – Juokavo kolegės mokytojos, matydamos tokį merginos pokytį.
Oksana tik šypsojosi – neneigė, bet ir nepatvirtino jų pastabumo, neišdavė savo laimės šaltinio, nes pati, prieš savo valią,  juo gan dažnai abejojo.
– Ach, Oksana, Oksana... – vis dūsavo ir lingavo galva jaunas fizikos mokytojas, kuriam mergina labai patiko. – Kiek kartų tau siūliau savo sielą ir širdį, o tu savąją atidavei kažkam kitam...
Šiandien, gi, Oksana visiškai pasikeitė, tapo susimąsčiusi, liūdna. Nei gražus apdaras, nei veidelį puošianti skoninga kosmetika, negalėjo nuslėpti, kad kažkas staiga pasikeitė, kažkas įvyko ir dabar slegia vargšę jos širdelę. Vos pasibaigus oficialiajai šventės daliai, Oksana išskubėjo namo. Ją kvietė pasilikti, pratęsti šventę kavinėje, bet ji kategoriškai atsisakė.
– Atsiprašau, nepykit, tikrai labai atsiprašau, tačiau labai blogai jaučiuosi, – kaip pamokos neišmokusi mokinukė, teisinosi mergina. – Kitą kartą... Gerai jums pasilinksminti...
Viskas atrodė kankinančiai neįdomu, praradę prasmę, ir pagaliau ištrūkusi iš kolegų draugijos, ji tiesiog lengviau atsiduso.
Prie savo buto durų Oksana stabtelėjo ir minutėlę pastovėjo, ilsėjosi, o gal tik pratęsė nežinomybės ir vilties akimirkas. Galu gale susikaupusi pačiam atsakingiausiam momentui ji įstatė raktą į spyną ir atrakino duris.
Ne, butas buvo tuščias. Mirtina tyla, žudanti ramybė.
– Astai! – užtrenkusi duris, vis tik šūktelėjo mergina.
Tačiau tyla neprabilo. O ko ji galėjo dar tikėtis?
Nesugebėjusi patikėti bjauria realybe, Oksana apžiūrėjo kambarius, virtuvę, atidarė vonios kambarį, tualetą. Ne, Asto nebuvo. Tik ant nedidukės spintelės, stovinčios šalia jos lovos, gulėjo krūvelė pinigų. Mergina sunkiai atsiduso ir klestelėjo ant minkštos, balta pataline užtiestos lovos, kurioje dar visai neseniai mylėjosi su Astu. Ji vėl pasijuto vieniša, niekam nebereikalinga, visų pamesta ir pamiršta.
„Kvaiša. – Mergina šypsojosi mintyse ir nekentė pati savęs. – Kvaiša, kvaiša... Jis juk perspėjo, pasakė – išvažiuoja, bet sugrįš... Jis sugrįš... Ko aš tikėjausi? Paskutinė durnė...“
Staiga tylą  ir mintis perskrodė tolimas, vos girdimas telefono skambutis. Oksana pašoko ir su viltimi, kad skambina Astas, išbėgo į koridorių. Paskubom stvėrusi rankinuką, mergina ištraukė telefoną. Viltis miršta paskutinė. Deja, šįsyk ji irgi mirė. Iš telefono ragelio pasigirdo nerūpestingas draugės balsas.
– Tu namie? – linksmai sučiulbo Laima. – Oksana šiandien nuostabus oras. Gal pasivaikštom?.. Tau juk šventė. Reikia...
– Ne, Laima, ačiū. – Oksana nutraukė linksmą draugės čiauškesį ir liūdnai pridūrė: – Ne šiandien, gerai? Kažko labai blogai jaučiuosi. Pati žinai, tos dienos... Kitą kart... Ačiū.
Ji padėjo ragelį. Nesinorėjo nieko. Priėjusi prie šaldytuvo, tarytum pamiršusi ko norėjo, atidariusi dureles Oksana ilgai žvelgė į jo turinį, pagaliau paėmė butelį ir atkimšusi, prisipylė didelę taurę vyno. Ištuštinusi ją iki dugno, net nepastačiusi butelio prisipylė antrą, po to trečią taurę...
Ne, vienatvė vis viena nesitraukė, o tik žengė žingsnelį atgal ir vėl grįžo, kaip ištikima bičiulė sekė paskui, kybojo virš galvos, sklandė po kambarius ir vertė be paliovos kentėti.
                     „Galima išprotėti. – Oksanos mintys net neapgirto. – Man ką, iki sąmonės netekimo nusilakti? Prasigerti? Velnias... Kvaiša, durnė, beprotnami man vieta, ne kitur... Kvaila, įsimylėjusi kekšė. Nemaniau, kad iki tokio nusigyvensiu...“

Tokie pažystami, nepasikeitę vaizdai: kaimeliai, vienkiemiai, miesteliai... Astui pasirodė, kad gimtus kraštus paliko visai neseniai. Jis sėdėjo autobuse ir grožėjosi pro šalį lekiančiais kraštovaizdžiais. O gal jų tikrai nebuvo – tų aštuonerių metų? Gal tai tik sapnas? Gal kliedesys? Ne! Jie buvo. Buvo ir išliko Asto širdyje, jo mintyse, pakitusiame pasaulyje. Jie buvo ir liko Asto praeity, jo prisiminimuose – būtent tokie, kokius jis tebesapnavo savo košmaruose.
Pagaliau autobusas, lėtai prašliaužęs pakankamai siaura pagrindine gatve, sustojo stotyje – tokioj pat, kokia ji buvo anksčiau – pilkoje, dulkinoje, pustuštėje. Astas išlipo iš autobuso, užsimetė ant peties rankinę į kurią tilpo visas jo turtas ir įdėmiai apsidairė. Tai buvo jo gimtasis miestas, jo pradžia, jo ištakos. Čia Astas gimė, augo, mokėsi, čia pradėjo gyvenimą ir būtent jį sapnavo visus tuos prarastus metus. Dabar jo mintys lėkė, skriejo, skubėjo, ieškojo permainų. Galbūt nuo vakarėjančios saulės spindulių, o gal nuo jaudulio, Astas braukė kakta bei veidu riedančius prakaito lašus. Dingusi praeitis pamažu grįžo į dabartį ir grasė išsilieti prisiminimais.
„Čia buvo duonos parduotuvė, – eidamas, prisiminė jis. – Dabar čia velniai žino kas... Parduotuvė, kur paaugliu būdamas pirkdavau alų... Po velnių! Jos vietoj „Dėvėti drabužiai“, – perskaitė iškabą Astas. – Kokiems velniams jie čia reikalingi? Namo ant kampo nebėra... Įdomu, kur jis galėjo dingti?.. Karo čia juk nėra.“
Pro šalį, apirusiu šaligatviu skubėjo žmonės. Siauroka gatvele, keldami dulkes, lėkė automobiliai. Net nepažystami žmonių veidai gimtam mieste atrodė matyti ir keistai savi. Astas stengėsi nesutikti praeivių žvilgsnių, stengėsi likti pilku ir nepastebimu, nes bijojo, kad jį gali kas nors atpažinti. Jis puikiai suprato rizikuojąs, nes seni įvykiai teberuseno ne vien jo atmintyje. Greičiausiai daugelis žmonių dar puikiai prisiminė per visą Lietuvą garsiai nuskambėjusią nusikaltimų virtinę, kurių kaltininku buvo daugeliui pažystamas jų žemietis, – jau nekalbant apie nebaigtų bylų tyrimą, kurios gulėjo prokuratūros archyvuose paskendę dulkėse ir metų metus laukė jo sugrįžtant, kad nupūstų laiko dulkes.
Staiga Astas stabtelėjo. Miestas baigėsi. Nuo čia atsivėrė prie miesto prigludęs, nendrėmis apžėlęs ežeras ir vaizdas į tėvų namus – paliktus, greičiausiai nepasiilgtus, bet nepamirštus. Kaip prieš daugelį metų, niekuo nepasikeitęs, pasislėpęs už kaimyninės sodybos medžių ir didelio sodo, tebestovėjo geltonas, mūrinis namas. Iš čia matėsi tik antrojo aukšto langai ir pilkas, skardinis stogas nuo kurio į dangų kilo televizoriaus antena. Tai buvo jis, tas pats namas – iki skausmo pažystamas ir nepasikeitęs – gimtasis lizdas.
– Velniai rautų, nejaugi tai nebe sapnas? – negarsiai sumurmėjo Astas. – Kokie ryškūs jausmai. Niekada nemaniau... Nejaugi aš tikrai sugrįžau? Tik kam?.. Turbūt be reikalo...
Kiek kartų per tuos ilgus metus jis prisiminė šį vaizdą, kiek kartų čia lankėsi sapnuose. Astas nemėgo šių sapnų, nekentė jų. Jie buvo bjauresni už visus košmarus, kurie skendėjo kraujyje ir knibždėte knibždėjo subjaurotais lavonais. Tie košmarai tebuvo svetimo gyvenimo atgarsis, o nuo šių – krauju apsiliedavo jo paties širdis. Ir kaip Astas nesistengė, pamiršti toliuos likusios praeities nesugebėjo. Kartais pavykdavo, tačiau po kurio laiko šie vaizdai vėl grįždavo, išnirdavo išsivadavę iš sąmonės nelaisvės, vėl ir vėl drumsdavo ramybę ir tapdavo tik dar skaudesniais bei bjauresniais – nekenčiamais ir verčiančiais nekęsti viso to, kas realiai vyksta aplinkui.
                      Astas buvo dingęs, seniai miręs, todėl dabar, stovėdamas ir grožėdamasis gimtais vaizdais, net neįsivaizdavo ką ras pravėręs gimtų namų duris ir kaip bus sutiktas peržengęs gimtąjį slenkstį. Ar sutiks jį tėvas su motina kaip sūnų? Ar sutiks jį sesuo kaip brolį? O gal net jie sutiks tik žudiką? Labai artimais Astui jie niekuomet nebuvo. Galbūt būtent todėl savo artimiesiems jis neatsiuntė jokios žinutės ir nepranešė esąs gyvas. Galbūt? Tėvai visuomet buvo užsiėmę savais reikalais ir gyveno savajam pasaulyje kartais net nepastebėdami, visai pamiršę ir palikę sūnų jo paties valiai. Su seserim, kuri buvo keletą metų jaunesnė už jį, Astas irgi sunkiai rasdavo bendrą kalbą. Kartais jie pasikalbėdavo, aptardavo kokius nors klausimus dominančius mergaitę ar jį patį, tačiau tuo ir baigdavosi bendravimas. Tiesa, nuo pat mažens Astas gynė seserį. Prie jos niekada niekas nekibo gatvėje, prisibijojo mokykloje. Net diskotekoje, iš negražios mergiūkštės virtusią gražuole panele, ne kiekvienas įsidrąsindavo pakviesti šokiui, nes žinojo, jei tai nepatiks jos broliukui-chuliganui – geruoju nesibaigs. Išvažiavęs į sostinę, Astas dingo visiškai. Telefono tėvai neturėjo, laiškų jis, savaime suprantama, nerašė. Keletą kartų per metus užklysdavo į namus, bet ir tai, tik tuomet, kada turėdavo reikalų, nes palaikė santykius su keletu senų savo draugužių, kurie užsiėmė tuo pačiu verslu kuriuo Astas sostinėje. Tačiau namuose jo vis tiek niekas nelaukė. Girtas tėvas, darbais apsikrovusi motina, nežinia kur dingstanti, beveik taip pat kaip jis besibastanti sesuo, gyvenanti savą gyvenimą, savų draugių tarpe...
Astas apžvelgė tuščią kiemą, po to sodą kuris tarytum išaugo, dar labiau sutankėjo. Ir namas buvo pasikeitęs: pasenęs, papilkėjęs, lyg pražilęs. Laikas nežino gailesčio niekam – ne vien žmonėms. Su juo nesusitarsi, neįkalbėsi: jis slenka, slenka – lėtai, kartais lekia greit, bet visada nesustabdomai ir neišvengiamai viską dabina balta senatvės skraiste.
Kvepėjo vakaro gaiva, žole, medžiais... Nuo ežero dvelktelėjęs vėjelis atpūtė drėgmės, ajerų ir lietaus aromatus. Astas kvėpė juos, traukė į plaučius – pamirštus, atprastus ir suprato: viskas liko nepakitę, pasikeitė tik jis – išėjo vieną gražią dieną, baigė susvetimėti ir nebegrįžo.
                     Ir dar – šuo; jis irgi buvo kitas: nedidukas, rudas, trumpakojis ir nulėpausis. Šuo bandė loti, bet tuoj pat kažkodėl nutilo, išsitiesė ant pilvo ir padėjęs galvą ant priekinių letenų, pradėjo draugiškai vizginti uodegą. Jis žiūrėjo į Astą protingomis akimis ir tarytum sakė:
– Žinau, atpažinau, man ne kartą sakė, tu irgi šių namų šeimininkas. Matai, neloju, pripažįstu tavo teises. Tu patinki man...
Astas priėjo prie senos, medinės būdos, tos pačios kuri čia stovėjo anksčiau, pritūpė ir paglostė Rudžio galvą. Šuo net nesuurzgė.
– Sveikas, šuneli, – pratarė jis žvelgdamas šuniui tiesiai į akis. – Tu teisus, aš irgi kadaise čia gyvenau. Žinai, nelok dar ir todėl, kad esu panašus į tave – aš irgi šuo, tik nekenčiu grandinių, o tu prikaustytas. Supranti, aš laisvas... Tu gi, neišmokai gerbti laisvės. Tu vergas...
Monologas tai buvo ar dialogas – nesvarbu, bet baigęs jį, Astas atsistojo. Jis vėl pajuto – čia jo niekas nelaukia. Ne visada gyvieji trokšta mirusiųjų prisikėlimo, tačiau atėjus tokį ilgą kelio gabalą, reikėjo jį užbaigti, reikėjo žengti dar pora žingsnių – įeiti į vidų ir... apsireikšti.
Galėjai pamanyti, kad kažkas išgirdo Asto mintis. Visai netikėtai prasivėrė durys ir į kiemą išbėgo mažas, kokių penkerių, šešerių metų berniukas – basas, purvinom kojom ir kažkuo ištepliotu veidu. Pamatęs nežinia iš kur atsiradusį nepažystamą žmogų, jis kaip įbestas sustojo vidury kiemo.
– Kas tu toks? – su didžiuliu susidomėjimu žvelgdamas į nepažystamąjį, nė kiek neišsigandęs ir nesutrikęs, valdingu, tikro šeimininko balsu paklausė vaikas. – Iš kur atsiradai ir ką veiki mūsų kieme? Kodėl Šarikas neloja?
Astas nusišypsojo. Toks ryžtingas berniuko nusiteikimas jam kėlė juoką. Paglostęs vaiko galvelę, Astas paaiškino:
– Mes su juo vieno kraujo. Šarikas suprato, kad aš geras ir loti neverta.
– Tomai! Kur dingai, Tomuk?! – pro praviromis paliktas duris pasigirdo nepikti, bet reiklūs moters šūksniai. – Tomai, aš ką tau sakiau – eik praustis, o tu kur išlėkei?!
Tarpdury pasirodė sesuo – subrendusi, pastorėjusi, trumpais, šiek tiek susivėlusiais plaukais, bet beveik nepasikeitusi, tik iš merginos virtusi gražia moterimi. Astas stovėjo kaip suakmenėjęs ir laukė. Ieškodama neklaužados sūnaus, Angelės apsidairė po kiemą, bet išvydo... brolį. Nuostaba užgniaužė jai gerklę. Nebesugebėdama ištarti nė žodžio, ji pribėgo prie brolio ir tvirtai rankomis apsivijo jam aplink kaklą.
– Dieve... Netikiu... – pro smaugiančias, veidu besiritančias džiaugsmo ašaras, tik tiek ir teįstengė vos girdimai pasakyti Angelė. – Dieve!..  Čia tu?..
Astas irgi apkabino seserį, tvirtai prispaudė ją prie savęs ir patvirtinančiai linktelėjęs galva, patikslino:
– Taip, Angeliuk, taip, čia tikrai aš.
Paleidęs seserį iš savojo glėbio, kaip daugelį metų, kada jie buvo dar visai vaikais, Astas bandė šluostyti jos skruostais riedančias ašaras. Kada Angelei būdavo bloga nuotaika – ji verkdavo, o Astas ramindavo mažą mergytę, glostydavo paprastai susivėlusius jos plaukus ir visada savo vaikiška rankele šluostydavo mažais, švelniais sesers skruosteliais besiritančias ašaras.
– Eime į vidų, – kažkaip staiga aprimusi, pagaliau susipratusi, kad svečią reikia kviesti į namus, ištarė Angelė. Ir jau visai pamiršusi, kad ką tik piktai šaukė ant sūnaus, jam paliepė: – Tomuk, bėk, pasakyk močiutei, kad turime svečią.
Tomas dingo tarpdury. Jį tarytum prarijo žiojėjanti prieangio tamsa.
– Eime. – Astas švelniai apglėbė iš nuostabos į žemę įaugusios sesers pečius. – Eime. – Sesuo vis dar netikėjo savo akimis ir nenuleido nuo brolio nepatiklaus žvilgsnio. Angelei pasirodė, kad ji kliedi ir Astas tuoj vėl dings.
Prie didžiulio, to paties kuris čia stovėjo ir anksčiau, virtuvinio stalo stovėjo motina – dar labiau pasenusi, visiškai pražilusi, sulinkusi...
Įėjusi Angelė spragtelėjo jungiklį ir prieblandoje skendėjusią virtuvę užliejo elektros lemputės šviesa. Mažojo Tomo perspėta apie kažkokį keistą, nematytą žmogų, motina grįžtelėjo į duris ir tepratarė:
– O, Jėzus, Marija!.. Astas... – Ji susvyravo ir vos neparkrito ant grindų, tačiau laiku sunkiai klestelėjo ant šalia stovėjusios taburetės.
Astas priėjo prie žadą praradusios motinos, pasilenkė ir apglėbęs jos liesus, suvytusius pečius, ėmė glostyti žilus plaukus. Pagaliau nurijęs keistą, visai jam nebūdingą susijaudinimo gumulą, tyliu, švelniu balsu jis pasakė:
– Taip, mama, aš grįžau.
Motina verkė. Didelės ašaros veržėsi iš sunkiai bematančių, paraudusių akių ir riedėjo raukšlėtais skruostais. Astas jautė kaip krūpčioja jos pečiai, virpa veidas. Angelė stvėrė kažkokių vaistų buteliuką ir įlašinusi jų į stiklinę su vandeniu, ištiesė motinai.
– Mamai dažnai skauda širdį, – lyg teisindamasi, paaiškino Angelė.
– Sūneli, tu grįžai... – šiek tiek apsiraminusi, bet tebevirpančiu, nesavu balsu pratarė motina. – Aš žinojau, kad tu gyvas. – Nuo vaistų jai tikrai palengvėjo. – Man visi tvirtino, kad tavęs nebėra, o aš netikėjau – tylėjau, bet širdyje niekada neabejojau, kad vieną dieną tu grįši. Tik meldžiau Dievą, kad iki tol išgyvenčiau.
Keista, bet Astui, pripratusiam prie kraujo, prie gyvenimo netekčių ir sunkumų, mačiusiam ne vieną raudančią motiną netekusią savų vaikų, darėsi neapsakomai sunku žiūrėti į savo artimųjų ašaras, net jei šios buvo tik džiaugsmo ašaromis.
– Kaip gaila, Astai, – vėl prašneko motina, – kad tėvas tavęs nesulaukė. Jis irgi tikėjo. Tikėjo ir laukė. Tikėjo ir tikėjosi tave išvysti. Deja... Jis labai pergyveno dėl to ką padarei, bet laukė, laukė ir... gėrė, gėrė...
Ji nutilo. Astas suprato: tėvo nebėra. Nesulaukė... Tėvas išėjo amžinybėn. Jis laukė, laukė sūnaus palaidūno, pavargo, nusispjovė ir iškeliavo nebūtin.
„Tėvo nebėra, nebėra, nebėra... – Asto mintys pynėsi, maišėsi, šokinėjo. – Nebėra. Keista, bet tai tiesa. Nebėra...“
– Jis seniai mirė? – tarytum norėdamas sužinoti ar daug pavėlavo, tvirtom rankom atsirėmęs į stalą, kimiu, net sau svetimu balsu paklausė Astas.
– Ketvirti metai pavasarį prasidėjo, – Jau nurimusi, nusišluosčiusi po ranka pakliuvusia skarele ašaras, į pagalbą motinai atėjo duktė. – Mes jau pripratom be jo... Laiko daug nutekėjo... Žinau, apie mirusius blogai negalima... Bet tu pats prisimeni, Astai, kokiu jis būdavo išgėręs. O paskutiniuoju metu, po visų tų įvykių su tavimi, jis gėrė dar daugiau, beveik neišsiblaivydavo. Begaliniai barniai, skandalai, skandalai...
Vienintelis likęs ramus, be ašarų akyse, bet su didžiuliu smalsumu sekąs visus, o labiausiai nepažystamąjį dėdę kuris netikėtai įsiveržė ir sutrikdė jų namų ramybę, buvo mažasis Tomukas. Jis sėdėjo užsiropštęs ant plačios palangės kur būdamas mažas mėgdavo sėdėti Astas ir ramiai pirštu krapštė nosį.
– Tavo? – mostelėjęs galva į vaiką, Astas paklausė sesers.
– Mano. – Angelė priėjo prie Tomo ir paglostė susivėlusius vaiko plaukus. – Jau didelis... Taip greit auga...
– O vyras?
– Yra. Bet... Žinai, vis tos pačios bėdos. – Astas suprato – ratas sukasi, gyvenimas kartojasi ir niekur nuo jo nedingsi, nepasislėpsi. Tai likimas, o jis nestichiškas, vargu ar pakeičiamas, nes kažkieno skiriamas – iš anksto, apgalvotai, vieniems nubausti, kitiems pagerbti. – Draugai, išgertuvės... – Apie vyrą Angelė kalbėjo nenoriai; žvelgė kažkur, Astui pro šalį lyg bijodama, kad bus kažkuo apkaltinta ir tik trumpai pridūrė: – Va ir šįvakar – jau vėlu, o jo nėra. Savaime suprantama koks grįš.