Jeigu galėčiau žemę rankom tvirtai apkabinčiau,
Nuvytusias pievas, žiemkenčius sušildyt mėginčiau,
Dirvą tuščią ir juodą, vienišą, rudeninę
Priglausčiau prie savo krūtinės.

Gal sušilę rugiai dar paaugtų, išplauktų,
Pievoj pienės auksinius vėl žiedus sukrautų
Pempės pelkėje šauktų – dyvai, dyvai,
Vyturėliai skardena, soduos bitės gyvos!

Neperšokti per laiką, žmogus jam per menkas,
Nepastumti rodyklių, taip iš lėto jos slenka,
Bus dar gruodis ir sausis, bus maištingas vasaris,
Gal tik kovas suplėšys žiemos baltą vualį.

Jei galėčiau pažadint ant lentos paguldytą senelį,
Jam atneščiau stebuklingo stiklo šukelę,
Kad joje save jauną ir gražų išvystų,
Kad suprastų  – ten švyti amžinoji jaunystė.

Tik žinau, kad ne aš, o mane
Žemė gali priglausti ilgam prie savęs.
Bus pavasaris, baltos lytys vėl plauks Nemune,
Tik viena laiko šukė liks gulėt jo dugne

Jeigu galėčiau...
Gyvenimą, žemę ir žmogų labiau dar mylėčiau.