Astas vėl išsitraukė pistoletą. Jis neabejojo, kad prasidėjęs karas nesibaigė, o sustoti pusiaukelėje šiuo momentu reiškė mirtį. Ir parkas, ir kiemas buvo tušti kaip išmirę. Po kojomis žliugsėjo nukritę, šlapi medžių lapai. Jie priminė apie atėjusį rudenį, atnešusį ne vien auksinę grožybę, bet ir šaltą sustingimą. Ruduo, tai mirties apraiška – miršta gamta, miršta krentantys lapai, miršta visa kas gyva aplinkui...
Į aštuntą aukštą Astas užlipo laiptais. Jis bijojo lifto keliamo triukšmo. Bijojo vėl patekti į pasalą. Bijojo gyvųjų ir mirusiųjų. Tyliai prisėlinęs prie Ingridos buto durų, Astas priglaudė prie jų ausį. Už storų, rudu dermatinu apkaltų durų tvyrojo visiška tyla. Astas girdėjo tik savo alsavimą ir tankius širdies dūžius. Jis kilstelėjo ranką ir trumpai spustelėjo skambučio mygtuką. Pasiliejo mirtiną tylą sudrumstusi, vos girdima skambučio melodija. Kurį laiką tęsėsi grįžusi tyla. Pagaliau Astas pastebėjo kaip pro prasivėrusią durų akutę išsiveržė plonytis šviesos spindulėlis, po to trakštelėjo pasukamas raktas ir durys prasivėrė.
– Labas Astai. – Linksmai, melodingai, kaip durų skambučio tąsa, suskambo Ingridos balselis. – Tu taip vėlai ir nepaskambinai, neperspėjai, kad ateisi?..
– Tu viena? – Astas neturėjo jokio noro klausytis merginos čiauškalų ir nutraukęs jos žodžius, įdėmiai žvelgė į buto gilumą. Jis nežmoniškai laukė teigiamo atsakymo ir norėjo kuo greičiau įeiti, kad užsitrenkę durys atribotų nuo anoj pusėj likusio siaubingojo pasaulio.
– Taip, aišku, užeik. Aš ką tik grįžau. Jau būčiau užmigusi, bet nusprendžiau paskaityti. Nusipirkau gerą žurnalą... Beje, prieš kokį pusvalandį skambino Arnas.
Astas užtrenkė duris ir sunkiai atsišliejo į jas nugara.
„Po velnių...“, – mintyse nusikeikė jis.
– Ką jis sakė? – Nuvargęs ir susinervinęs Asto balsas keistai sudžeržgė.
– Nieko. – Ingrida trūktelėjo liesokais, nuogais, naktinių marškinių nepaslėptais pečiais. – Tik paklausė ar tu ne pas mane. Aš dar nustebau, iš kur jis žino mano telefono numerį.
– Ką jam atsakei? – Astas nešaukė, tačiau jo balsas atrodė įsiutęs, reikalaujantis, prašantis, netgi žiaurus. – Ką?..
– Dieve, Astai, tai taip svarbu? – Mergina spragtelėjo jungiklį ir prieškambarį užliejo blausoka dieninės lempos šviesa. – Astai, kas atsitiko?! – Ingridos žvilgsnis sustingo ant suvargusio, apdraskyto naktinio svečio veido. Į  ją žvelgė pasikeitusios, dar niekada nematytos, sužiaurėję, sužvėrėję akys.
– Ką tu jam atsakei? – Galėjai pamanyti, kad Astas tuoj puls savo draugę ir ims ją mušti, kankinti, kad tik išpeštų atsakymą – toks svarbus šiuo momentu jis buvo.
– Pasakiau, kad dar tik važiuoju namo ir net neįsivaizduoju kur tu galėtum būti, tačiau paprastai, prieš ateidamas paskambini...
„Velnias... – Astas tebestovėjo prie durų. Jo galvoje skriejo padrikos, niekaip nesusirišančios mintys. – Net Ingri surado... Velnias. Ką daryti? Ar nepavojinga pas ją likti? Tikra medžioklė, tikras karas... O jėgos?.. Jėgos nelygios. Kur rasti pastiprinimą? Vienam nesusitvarkyti. Kur? Kur? Kur?“
Vis tik nusprendęs likti, jis nusirengė striukę, numetė ją prie durų ir truputį svyruodamas į šalis, žengė į kambarį.
– Ingri, man reikia pas tave pernakvoti, pailsėti... Galima?
– Taip, aišku. – Teigiamas atsakymas leido pasilikti, tačiau merginos žvilgsnis tebereikalavo esamos situacijos paaiškinimo. Asto žodžiai, jo išvaizda, žvilgsnis dvelkte dvelkė nesuprantamu pavojumi. – Astai, kas atsitiko? – sekdama paskui, Ingrida pakartojo tą patį klausimą. – Tu baisiai atrodai... Pažvelk į veidrodį, pažiūrėk į rankas – jos kruvinos, ištinę...
– Nieko neatsitiko, viskas gerai... – Astas ramino ne vien merginą, bet ir save. Jis nusiavė purvinus batus, numetė juos prie kambario durų ir pridūrė: – Man tik reikia nusiprausti, pavalgyti ir pamiegoti. Ryt dingsiu...
Astas sėdėjo atsidrėbęs ant minkštos, juoda oda aptemptos sofos apsirengęs ilgu, vyrišku frotiniu chalatu, kurį nežinia iš kur ištraukė Ingrida ir rūkė vieną cigaretę po kitos. Ant žurnalinio stalelio stovėjo atkimštas, nugertas brangaus prancūziško konjako butelis, apelsinai ir graži krištolo vaza su kaupu prikrauta šokoladinių saldainių. Iš virtuvės sklido skanus, viliojantis skrudinamos mėsos aromatas. Šiaip Ingrida nemėgdavo gaminti valgio. Pietaudavo ir vakarieniaudavo kokioje nors kavinėje arba restorane. Namuose pasidarydavo tik vieną kitą sumuštinį pusryčiams, jei, žinoma, pusryčiaudavo, nes vėlai pasibaigusi, paprastai diena jai prasidėdavo tik po pusiaudienio. Tačiau dabar reikėjo kuo skubiau pamaitinti išbadėjusį svečią, kurio, nežiūrint labai vėlyvo meto, visiškai netenkino nei vaisiai, nei saldumynai.
Pagaliau nebeištvėręs po visą butą išsisklaidžiusio kankinančio kvapo, atsistojęs Astas prisipylė stikliuką konjako, išgėrė jį ir nuėjo į virtuvę. Ingrida nepastebėjo jo. Ji triūsė užsiėmusi nelabai maloniu ir neįprastu darbu. Durų virtuvėje nebuvo. Iš prieškambario į ją vedė neplatus koridorius, kuris puikiai susiliejo su virtuve ir prieškambarį darė jos tąsa. Astas atsišliejo į sieną ir įsistebeilijo į triūsiančią prie stalo merginą, kuri šiuo momentu jam pasirodė dar gražesne, dar patrauklesne, ir visai kitokia nei buvo įpratęs matyti anksčiau: tokia paprasta, be kosmetikos ir makiažo, be papuošalų, be kaukės, kuri paprastai dengdavo jos veidelį, – tikra namų šeimininkė. Iš po aptempto, diržu suveržto plonyčio chalatėlio kuris tik dar labiau paryškino liauną merginos liemenį, kyšojo oranžinių, šilkinių naktinių marškinių apačia ir nepridengtos, nuogos, tarytum pačios grožio karalienės, baltumu spinduliuojančios šlaunys. Gelsvų plaukų sruogos nepaklusniai slinko ir krito ant akių. Atbula ranka Ingrida bandė jas nubraukti, tačiau plaukai įkyriai nepakluso ir vis krito žemyn, suteikdami merginai dar didesnio žavesio ir nežemiško seksualumo.
– Seniai mane stebi? – pagaliau pamačiusi Astą, šyptelėjusi, paklausė Ingrida, tačiau šypsena nesugebėjo paslėpti susirūpinimo ir jaudulio. – Juk žinai, nemėgstu gaminti... – Mer-gina teisinosi.
– Ingri, tu dieviškai graži. – Astas neleido merginai tęsti to, ką jis ir taip žinojo. – Tu dar gražesnė nei buvai anksčiau. Tu...
– Juokauji, Astai. Nereikia tų kvailų komplimentų. – Mergina atsisėdo prie vėlyvai vakarienei padengto stalo. – Jaučiu kaip senstu ir mano grožis sensta, blėsta... Sėsk. – Ji pastūmė Astui kėdę. Ji nenorėjo klausytis komplimentų, kurie kitu atveju būtų glostę jos savimylą. – Stengiausi kaip galėjau. Gal patiks...
– O aš maniau, kad nori mane numarinti badu, arba pribaigti šiuo pasakišku kvapu. – Šyptelėjo Astas ir klestelėjo ant minkštos kėdės.
Valgė jis skubėdamas, tarytum bijodamas, kad vakarienę gali kas nors atimti ir vėl jį palikti alkanu. Astas sėdėjo nudelbęs akis į stalą ir kimšo didžiulius mėsos gabalus užgerdamas raudonu vynu, vėl valgė visai negalvodamas apie etiketą – rankomis, kaip išbadėjęs laukinis, pirmykštis žmogus.
Staiga tylą perskrodė nežinia kur gulinčio Ingridos mobiliojo telefono skambutis. Astas vos nepaspringo; neprarytas kąsnis įstrigo gerklėje. Jis pašoko nuo kėdės ir tokios reakcijos išsigandusiai merginai riktelėjo:
– Kas beskambintų – manęs nematei ir nieko nežinai!
Tačiau tai skambino Ingridai. Pakalbėjusi telefonu, mergina grįžo į virtuvę ir sustojusi įsmeigė klausiamą žvilgsnį į Astą.
– Ko tu bijai? Į tave nepanašu. Papasakok kas atsitiko. – Ingrida prašė, įkalbinėjo, maldavo ir stengdamasi nusiraminti pati, ir norėdama nuraminti Astą, truputį virpančiu balsu paaiškino: – Tai man skambino. Norėjo, kad atvažiuočiau į vieną motelį. Ten mano pastovus klientas apsigyveno... Bet aš atsisakiau. Dėl tavęs, Astai, supranti? Atsisakiau krūvos baksų, ryt nuo Ronio gausiu pylos ir, gali būti, prarasiu pinigingą klientą. – Ne, mergina nepyko, ne-priekaištavo. Ji koketiškai mirktelėjo laputės akute ir nusišypsojo tik jai vienai būdinga vilio-kės šypsenėle, kuri, Astas buvo tikras, pavergė ir atrišo nevieno lovelaso piniginę.
– Aš užmokėsiu tau, padengsiu nuostolius. – Su pagieža leptelėjo jis. – Kiek būtum gavusi už naktį? – Ar Astas juokavo? Ne. Jis nesugebėjo mėgautis jam skiriamu koketavimu. Užgautas daug anksčiau, Astas tebebuvo įniršęs ir kaip pavydusis Otelo, nekentė visų kas liečia, mylisi, dulkinasi su Ingrida, nekentė viso pasaulio, o savo pagiežą išliejo ant pačios Ingridos, tarytum dėl visko kaltindamas vien ją, nors šiuo momentu pats nebesuprato kuo ją bando apkaltinti.
– Klausyk, tu šaunus vaikinas, – pratarė mergina, nebeleisdama Astui tęsti nei neužsitarnautų įžeidinėjimų, nei kvailų minčių, kurias jis reiškė žodžiais. – Tu man patinki ir pats tai puikiai žinai, todėl neturi jokios teisės mane žeminti ir įžeidinėti. Mūsų santykiai yra tokie kokie yra, tokie, kokius mes patys sukūrėme ir vargu ar norėtume, o ir ar galėtume juos pakeisti. Tačiau, aš niekada, girdi, niekada nesidulkinau su tavimi dėl pinigų. Neturi teisės man priekaištauti vien todėl, kad tavo reikaluose kažkas negerai. – Ingrida pyko. Šiuo momentu ji nekentė Asto, jo bjauraus priekabiavimo, jo žodžių, netgi jo buvimo čia, jos bute. – Gerai, valgyk ir eik miegoti, – valingu šeimininkės balsu tėškė ji, atsistojo, ir nebepratarusi nė žodžio, išdidžiai išėjo iš virtuvės.
Šiuo momentu jam buvo nusispjauti į Ingridos pyktį ir į tai, kad ją įžeidė. Astas žinojo, jog tai tik trumpas išprovokuotų jausmų protrūkis ir vos pas ją nueis, apglėbs, pabučiuos – mergina viską atleis ir pamirš visus įžeidimus, net pačius skaudžiausius.
Astas ramiai baigė valgyti. Pasisotinęs jis dar gurkštelėjo keletą gurkšnių rūgštoko vyno, garsiai atsirūgo ir parėmęs rankomis galvą, pats sau pratarė:
– Kaip keista. Tarytum niekas nepasikeitė, nieko neįvyko, o gyvenimas lekia velniop...
                     Ingrida patiko Astui, tačiau draugavo jie kažkokiais keistais šuoliais ar priepuoliais. Astas visai nekreipė dėmesio į seniausią pasaulyje merginos profesiją. Taip, ji buvo prostitutė, tačiau Ingrida atrodė ne tokia kaip tos kekšės, kurios stovėjo gatvėse, trynėsi po stotį arba gaudė vėlyvus praeivius parkuose. Jų baisūs, nuo alkoholio išpurtę veidai, pamėlę paakiai, narkotikų atbukintas žvilgsnis... Ingrida dirbo didelio prašmatnaus viešbučio restorane, kurio klientais buvo daugiausia užsieniečiai, vis labiau ir labiau besidomintys laisva tapusia Lietuva, jos pigia rinka ir kainomis – nebe vien prostitučių. Neaplenkdavo šios vietelės ir pinigingi, gerai besiverčiantys tėvynainiai, praradę meilę ar ištroškę niekuo neįpareigojančio sekso, įsitikinę, kad visa tai gali nusipirkti už žalius. Būtent šis lankytojų kontingentas klojo tikrai nemažus pinigėlius už pasaulinius standartus atitinkančias, aukščiausios kokybės meilės deives. Ingrida turėjo nuosavą, įrengtą pagal paskutinę madą ir apstatytą brangiais, naujutėlaičiais baldais, trijų kambarių butą prestižiniame sostinės rajone, važinėjo dar nepraradusiu pirmos jaunystės, tviskančiu prancūzišku „Reno“, rengėsi brangiuose salonuose taip, kaip tik geidė jos širdis, galėjo sau leisti daugybę žemiškųjų malonumų – ir visa tai tik už žavaus savo kūno kainą. Ar pateisino materialiosios vertybės moralę aukštinančios visuomenės negarbinga laikomą profesiją? Ne, Astas šito nežinojo ir nelabai dėl šito suko sau galvą. Būdavo, kad po praleistos su Ingrida nakties jam atrodydavo, jog įsimyli merginą. Kelias dienas galvodavo apie ją, bet paskui vėl pamiršdavo – iki kito karto, iki kito jų susitikimo, jis nerūpestingai leisdavo laiką su kitomis merginomis.
Kartą, Naujųjų metų antrąją dieną, Astas pasikvietė Ingridą pas save. Atvažiavo dar keletas draugų ir draugių. Prirūkytas kambarys, tvyrantis alkoholio tvaikas... Linksmi ir šmaikštūs pokalbiai, juokeliai... Lėti, jausmus audrinantys šokiai... Ir ji, gražuolė mergina, galbūt daugelio geidžiama, tik toli gražu ne visiems prieinama ir įperkama. Ingrida netgi nelabai pritiko prie tokios laisvos, banditiškos Asto draugų ir draugių kompanijos. Paprastai ji mėgdavo nakvoti savo namuose, bet šįsyk, įkalbėta Asto, liko pas jį. Visi išsiskirstė, išsivažinėjo – kas namo, kas į naktinį barą tęsti vakarėlio, kas pas panas. Jie liko dviese, taip ir neišvėdintame, dvokiančiame, po audringų išgertuvių sujauktame bute.
Aidėjo vos girdimi klasikinės muzikos garsai. Ingrida mėgo Vivaldį. Būtent jai Astas padovanojo šio kompozitoriaus kompaktinį diską. Susėdę ant sujauktos, įvairiais gėrimais aplaistytos sofos jie ilgai bučiavosi. Pamiršus supančio pasaulio kasdienybę, galbūt nuo bučinių, gal nuo išgerto naujametinio šampano, o gal nuo švelniai skambančio Vivaldžio, jiems darėsi neapsakomai, nebežemiškai gera ir ramu.
Nežinia, paveiktas alkoholio, ar genamas tikrų jausmų, Astas prigludo prie merginos ausies, įsikniaubė į susivėlusius, auksinius, cigarečių dūmais dvokiančius jos plaukus ir vos girdimai sukuždėjo:
– Aš myliu tave, Ingri. Tekėk už manęs...
Tokio pasiūlymo Ingrida tikrai nesitikėjo. Ji apstulbo. Mergina atsitraukė tolėliau, kad gerai matytų Asto veidą ir pabandė suprasti – juokauja jos kavalierius ar iš tikrųjų peršasi. Tačiau Asto veidas buvo tuščias ir tik jo žodžiai sklaidė abejones.
– Aš rimtai, Ingri. – Jam norėjosi išlieti susikaupusius jausmus. – Man gera su tavim.
                     Ingrida skambiai nusijuokė ir staiga išsigandusi, kad jos juoką Astas gali traktuoti kaip atvirų jo jausmų įžeidimą, tuoj pat susigriebė.
– Atleisk, Astai, man irgi su tavim gera, bet... – pratarė mergina ir ieškodama tinkames-nių žodžių, trumpam nutilo. – Bet kaip tu įsivaizduoji mūsų šeimą? – pagaliau paklausė ji. – Prostitutės ir reketininko, kekšės ir bandito šeima... Astai, tu manai, kad sugebėsi taip gyventi visą gyvenimą? Aš tikrai verksiu jei taip nutiks, bet anksčiau ar vėliau vis vien sėsi į kalėjimą, arba dar blogiau – vieną gražią dieną tave ras patvory ar sąvartyne su prašauta galva. O kas laukia manęs? Nuostabi bandito našlės dalia? Sunkią minutę mafija nepalieka nelaimėje savo narių artimųjų. Žinau, kažkas sakė. Rūpinasi jų žmonomis... – Nenuleidusi žvilgsnio nuo įdėmiai besiklausančio Asto, Ingrida vėl skambiai nusijuokė. – O gal manai, – tęsė ji, – kad ir atšokus vestuves aš dirbsiu savo darbą, dulkinsiuos su savo klientais, o grįžusi namo girsiuos tau, savo mylimajam vyreliui, kokia puiki buvo dienelė, nes mane išdulkino tuzinas pašlemėkų ir uždirbau apvalią krūvelę sperma dvokiančių baksų? Tave patenkins tokia kasdienybė? Visa tai perdaug sudėtinga, Astai. Perdaug... O gal manai, kad sėdėsiu iki vėlumos prie lango ir lauksiu grįžtant tavęs su maišu vogtų, gal netgi krauju apšlakstytų pinigų? Atleisk, bet ne... Astai, mes neskirti vienas kitam. Deja, toks jau matyt Dievo noras. Kitaip mes nebemokėtume gyventi, o tai nuosprendis mūsų jausmams. Astai, tegul jie lieka tokiais, kokiais buvo iki šiolei. Man irgi gera su tavim, bet...
Ingrida vėl prisislinko prie Asto, tvirtai apkabino ir stengdamasi atsiprašyti už savo žodžius, mintis, atstumtą meilę, karštai jį pabučiavo. O šis tebetylėjo, sėdėjo įsmeigęs apgirtusį žvilgsnį į juodą langą ir svarstė ar mergina teisi atmetusi jo pasiūlymą. Paėmusi nuo stalo cigarečių pakelį Ingrida užsirūkė, giliai užsitraukė kartaus dūmo ir krestelėjusi ant veido užslinkusiais plaukais, pratarė:
– Ačiū, Astai. Jau sakiau ir galiu pakartoti šimtus kartų – tu puikus vaikinas ir nuostabus draugas. Tat likim draugais. Gerai?
Astas neatsakė. Ne, jis nesupyko, net neįsižeidė – suprato, jog Ingrida teisi. Gyveno jie kiekvienas savaip, labai skirtingai, ir vargu ar galėjo atsirasti galimybė nors vienam iš jų pasikeisti, kad galėtų susijungti į vieną, bendrą gyvenimą – į šeimą. Jie abu turėjo tikslą – svajojo gyventi turtingai, laisvai ir nepriklausomai. Gyvenant atskirai, bent jau kol kas, tai jiems pavyko. O kartu? Vargu. Šiaip, jie būtų tikę vienas kitam, tačiau kažkieno nematoma, bet perdaug įtakinga valia tam priešinosi, todėl ir toliau jie tenkinosi retais susitikimais, pasimatymus žadančiais skambučiais; jie tebežaidė vaikystę – nekaltą, švarią ir laimingą.
Staiga Asto mintis nutraukė vėl suskambęs Ingridos telefonas. Jis išgirdo basų kojų šlepsėjimą ir gan piktus žodžius, palydimus banalių keiksmų, besiveržiančių iš švelnių merginos lūpų:
– Velniava kažkokia, o ne naktis. – Ingrida pakėlė ragelį. – Klausau! – Ji neatsakė, o beveik išrėkė. – Jūs žinote kelinta dabar valanda? – paklausė mergina to, kas drumstė nakties ramybę. – Ne, – trumpai atrėžė ji, – jo nebuvo. Gerai, jei ryt pamatysiu – pasakysiu. Viso... Labos...
Iš pokalbio Astas suprato – ieško jo. Ingrida su trenksmu numetė telefoną ir pasirodė siaurame koridorėlyje. Sunėrusi ant krūtinės baltas, grakščias rankas, įsistebeilijusi į tebesėdintį prie stalo ir įtemptai jos žodžių laukiantį Astą, mergina paklausė:
– Kodėl Arnas tavęs ieško? Kodėl nuo jo slepiesi? Kodėl jis skambina man, o ne tau?
                     Vien „Kodėl?“. Vien iš merginos lūpų lekiantys, bet niekaip Asto ausų nepasiekiantys klaustukai.
– Taip reikia, Ingri. – Astas užsirūkė. – Taip reikia... Ačiū. Tu šaunuolė, kad pasakei nežinanti kur aš... Kaip manai, jis patikėjo?
Ingrida trūktelėjo pečiais, taip ir nesupratusi, kokią didžiulę paslaugą savo draugui ką tik padarė. Ji priėjo prie Asto, irgi užsirūkė, ir atsisėdo priešais jį, laisvai, netgi begėdiškai užsimetusi koją ant kojos, atverdama visą savo nepridengtų šlaunų grožį. Jos tiesiog spindėjo ir siūlėsi būti glamonėjamos, glostomos, bučiuojamos. Tačiau kol kas merginos seksualumas, jos nuogumas, pasiekiamumas Astui visiškai nerūpėjo.
– Manau, patikėjo, – nesulaukusio tinkamo dėmesio skiriamo jos grožiui, pagaliau atsa-kė Ingrida. – Jūs susikivirčijote?
– Taip. – Nepakėlęs žvilgsnio, Astas linktelėjo galva. – Ingri, ryt iš ryto pavėžinsi mane iki Baltarusijos pasienio. – Prisipylęs didelę taurę vyno jis išlenkė ją iki dugno ir nebenorėdamas leistis į paaiškinimus, ar pasiaiškinimus, kurie labai skaudžiai priminė neseniai įvykusius įvykius, pratarė: – Ingri, eime miegoti,. Tikiuosi naktis bus rami.
– Tu išvažiuoji, bėgi? – dar bandė išsiaiškinti mergina, tačiau jai atsakė tik išeinančio Asto žingsniai.