Ruduo lyg naktinis ekspresas,
vasaros pievas praskriejęs,
alsuoja galinėj stoty,
rodos nieko negaila,
tik dienos pravirkę trumpėja,
nes šviesą jų vagia
tamsuolė naktis.
Lapai sušalę žemę nukloja
niekieno neskaitytais laiškais,
supami vėjo leidžias iš lėto,
ledas ant balų
priglausti kviečia,
ežero veidas
raukšlėtas rytais.
Betgi nieko neskauda,
aštrus diegas staiga
seną ligą gilyn pastūmėja,
ir nakties šnabždesy
Tavęs negirdžiu –
man Bethoveną
groja šešėliai.