Supo, lingavo saulėn iškėlus
Pulką sūnaičių sena obelėlė.
Lietutis prausė, vėjas šukavo,
Mėnuo lopšinę švelniai niūniavo.

Augo, išaugo, kaip vyras į vyrą,
Obels – motulės viršūnė svyra.
Džiaugės senoji – štai pažiūrėkit,
Rinkite, skinkite, imkit – mylėkit!

Baigės rugsėjis, o po jo spalis,
Linko nulinko liaunos šakelės,
Gruodas užšalo, bus sniego greitai,
Auksinių vaisų niekam nereikia.

Išskrido gervės, vien varnos krankia,
Kur dingo žmonės, kur gi jų rankos?
Noko, sunoko kvapnūs, sultingi,
Tik va, savi jie - nereikalingi!

.................................................

Lietuva, nereikalingi net tavo sūnūs,
Mokslus pabaigę, bedarbiais tūno.
Jauni ir gražūs, darbštūs, protingi –
Nereikalingi, nereikalingi...

Vienas pradingo kažkur ten, Airijoj,
Kitą Ispanijos žemėj palaidojo.
Gyventi troško, būti laimingi,
Bet... likimas tarė – nereikalingi.

Vaikai, surįžkit į gimtą žemę,
Tieskite tiesų laimužei kelią.
Tarkite garsiai, juk jūs balsingi,
- Čia mes užaugom, čia reikalingi!