Ateinu pas tave per vaivorykščių tiltus
Sūrią ašarų drėgmę sausai išdžiovinus.
Kūno džiaugsmo net lapkričio gruodas negildo,
Nes tariuosi aš žemėje Rojų pažinus.

Kas, kad teko įkristi į Pragaro liepsną -
Sako, grūdintas įrankis tampa aštresnis.
Aš einu pas tave. Mes viens kito neliesim,
Tiktai sielą viens kito aukštybėse rasim,

Tik plevensim drauge kokį tūkstantį metų,
O po to kad ir ištisą dar Amžinybę.
Kiek pasauly puselių viens kitą pametę,
Kiek nelaimėlių meilės visai nepažinę!

Šimtą slenksčių įveikęs dainuojantis kraujas
Gyvą mazgą kaip vaiką šioj žemėj paliko.
Na, o aš pas tave su džiaugsmu iškeliauju,
Nes vaivorykštės tiltus atrasti pavyko.