Aš esu visa iš žolynų žydėjimo,
net žalia nuo žalumo žolės.
Plaukai pilni pamiškės skambėjimo,
o delnai vyturių ir jųjų giesmės.
Pasiilgau vasaros pievų rasotų,
žalio žiogo, jo smuiko raudos.
Varlių kurkesio – vakaro žavesio
ir bitelės ant žiedo darbščios.
Ilgiuosi išplaukusios miglos į pievas,
rytmetinės tylos saulei tekant.
Kaimo svirties liūdno girgždėjimo,
pasiilgau žolynų žydėjimo.
Aš esu visa iš žolyno žydėjimo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): drugelių saulė
Sukurta: 2009-11-03 20:23:52
Keičiu pavadinimą - "Žalių žolynų žydėjimo žalias vaikas"
Anonimas
Sukurta: 2009-11-03 19:30:59
O man visai neblogas darbas. Būtent "ž" suteikia kuriniui garsą, skambėjimą. Būtent čia ir yra jo jėga!
Anonimas
Sukurta: 2009-11-03 17:34:32
Pykit ant manęs kiek norit, bet vis tiek sakysiu tą patį: plėskite žodyną.
„Aš esu visa iš žolynų žydėjimo, / net žalia nuo žalumo žolės“ – nestilinga vienoje frazėje, sakinyje vartoti du tos pačios šaknies žodžius. O dabar netgi dvi šaknys kartojamos – žal- ir žol-. Antrame posme vėl tas žalumas. Trečiajame vėl žolynai. Juk esate Gamtos vaikas, o ne žalių žolynų. Paskutinę eilutę geriau numetus. Žiedinė kompozicija netinka kalbant apie statišką vyksmą.