Jeigu eilėraščiu
padėt galėčiau,
aš padaryčiau
viską, ką galiu...

Kad sunkmečiu
su tavimi įkvėpčiau
gaivesnio gūsio,
sušildyto rieškučių...

Kad šyptelėtum
krizei į akis
kaip paskutinis
Dievo kankinys...

Išleistumei sielą
palakstyt po pievą
ir sugrąžintum
savo kūną jai...

Kad sielos badmečiu
su tavimai kalbėčiau
tau tavo nuotaiką
gaivinančiu žodžiu...

...

Priimk pagalbos ranką
tiestą tau ir suspausk,
gal būt to nežinodama –
ji siekė paskutinio šiaudo...

Ir jeigu perskaitęs eilėraštį
Nepajutai, kad Tau lengviau,
tai tik galėtų reikšti,
kad nėra beviltiškai blogai...

Dar gali būti ir blogiau...
gal būt net šimtą kartų,
bet plius dar vieną kartą
bus geriau, jei tai ne Tau...