Nuskrido lapai pavėjui
Nuo viršūnės lieknos drebulės,
Nežinau, ką jiems šakos kalbėjo,
Gal žadėjo, jog lauks ir liūdės.


Pageltęs virpantis lapas
Leidžias žemyn suktuku,
Vienišą rudenio lapą
Rankom sugauti skubu.


Suprantu, kad taip lemta likimo
Žiemą lapams atgult po sniegu,
Pavasarį, orui sušilus,
Medžiui puoštis rūbu jau kitu.



Saulėtą lapkričio dieną
Lapui skrajūnu kalbu –
Neliūdėk, nusileidai ne vienas,
Pažiūrėk, kiek aplinkui draugų.



Sunku viršūnę palikti,
Švelnų supimą šakų,
Laikui paliepus užmigti
Amžinu žemės miegu.