Ne, laukti laiko neliko. Geriausias gynybos būdas – yra puolimas. Astas net nepajuto, kaip rankoje vėl atsirado mažytis pistoletas. Spragtelėjo jungiklis ir prieškambaris paskendo visiškoje tamsoje. Astas buvo tikras, kad tai tie, kurie, kaip sakė prieš mirtį vienas iš banditų, sėdi kieme, automobilyje. Turbūt jie išgirdo triukšmą, o gal šiaip, atėjo paplepėti su draugais.
                      „Keista, – nežinia kodėl, bet tik dabar pagalvojo jis, – ateidamas jų nepastebėjau? Kodėl? O jie? Galbūt manęs nepažino...“
Tyliai prisiglaudęs prie durų, Astas žvilgterėjo pro akutę. Anoj pusėj stovėjo neaukštas, pakumpęs žmogelis. Astas pažinojo jį. Tai buvo vienas iš valkatų, besitrinančių apie netoliese esantį didelį prekybos centrą, kur jie kaulydavo iš praeivių pinigus, kartais nuglemždavo kieno nors piniginę ar parduotuvėje nutempdavo cigarečių pakelį. Gyveno jis tiesiog namo rūsyje. Šis valkata žinojo, kad Astas gyvena pakankamai pasiturinčiai, todėl retkarčiais užsukdavo pas jį paprašyti cigarečių, ar netgi pinigų paprašyti. Astas neatsakydavo – sušelpdavo, kartais duodavo pavalgyti ar išgerti. Matyt ir dabar, visai pritrūkęs pinigų, net neįtardamas kokie įvykiai vyksta už šių, paprastai svetingų durų, jis nusprendė apsilankyti pas savo geradarį.
„O jeigu jis nevienas? – Astas buvo beatidarąs duris, bet staiga šmėstelėjusi mintis privertė atitraukti ranką nuo rankenos. – O jei tai irgi pasala? O jei...“
Jis žaibiškai pravėrė duris. Pistoleto vamzdis įsirėmė vargšui žmogeliui tiesiai į krūtinę. Visai nesvetingai laisvąja ranka Astas stvėrė svečią už suskretusio palto atlapų ir įsitempęs į tamsų prieškambarį, užtrenkė duris.
– Tau ko? – Jis nešaukė, tačiau sušnypštas klausimas buvo tiesus ir rimtas. – Tu vienas?
                     Net patamsyje Astas matė kaip virpa išsigandęs svečio veidas; jis neiškart sugebėjo pajudinti drebančias lūpas ir apversti liežuvį. Nuo valkatos bjauriai dvokė pigiu alkoholiu ir niekada neskalbtais, prakaitu pradvisusiais drabužiais.
– A-a-atleisk... – pralemeno jis. – Aš... Turbūt aš ne laiku... Bet aš... Tik pora litų norėjau, duonai... Visai blogai...
Patraukęs pistoletą, Astas įsikišo ginklą į kišenę ir stengdamasis užstoti klaikius tamsaus koridoriaus vaizdus, draugiškai patapšnojo valkatai per petį ir šyptelėjęs, pratarė:
– Viskas gerai. Nebijok. Viskas gerai. Žinai, man net reikia tavo pagalbos.
– Nu-u-u?.. – nutęsė žmogelis. – Tau aš padėsiu... Visada... Aš tavo amžinas skolininkas... Nu-u-u...
Baimė, berods, iš jo veido dingo visai. Žmogus apsidžiaugė bent kažkaip galėdamas pasitarnauti, juolab, kad žinojo – jo paslaugos neliks nepastebėtos ir neatlygintos. Laimei, jis nematė ir net pagalvoti negalėjo apie tai, ką slepia platūs Asto pečiai. Valkata stovėjo vos už poros žingsnių nuo kruvino košmaro, bet nematė jo, ir tuo, galbūt, užsitikrino sau gyvybę, ar bent jau ramų miegą.
– Išeik į kiemą ir pažiūrėk ar ten stovi mašina kurioje sėdi žmonės, – paprašė Astas. – Pažiūrėk kiek jų. Tik nežymiai, taip, kad niekas nieko neįtartų. Ir kaip galima greičiau. Gerai? Nepaspruk, aš tau užmokėsiu.
Ilgai laukti neteko. Astas girdėjo, kaip sugaudė liftas ir trinktelėjo užsiverdamos jo durys. Praėjo vos keletas minučių ir liftas grįžo atgal. Pasigirdo betoninėmis grindimis tempiamų kojų čežesįs ir pro durų akelę Astas  išvydo grįžtantį bičiulį. Jis vėl pravėrė duris ir įleido žmogelį.
– Na? – Astas nekantravo.
– Prie pat durų stovi tačka, berods, Audi, kažkokios purvinos spalvos. Joje dviese. Klauso muzikos ir sriaubia alų, – pakankamai profesionaliai, uždususiu balsu atraportavo žvalgas. – Paprašiau papiroso – nedavė, nuvijo šalin. Svoločiai1... Nekenčiu tokių. Kišenėse limonus nešiojas, o susispaudę lito gaili...
– Gerai, šaunuolis. – Astas nutraukė šiuo metu visai jam neįdomų, prasiveržusį įskaudintos širdies balsą. –  Dėkui, tu tikras draugas. Paimk. – Pasirausęs kišenėje, net nepažvelgęs kiek duoda, jis ištiesė keletą šimtinių dolerių kupiūrų.
Žmogelis išpūtė akis.
– Čia man? – Jo balsas vėl virpėjo.
– Imk, imk, – padrąsino ir paskubino Astas. – Išgersi į mano sveikatą. O dabar dink iš čia, spruk kuo toliau... Manęs tu nematei. Aišku?
Valkata stvėrė pinigus ir nepatikėjęs, kad su juo nejuokaujama, nesityčiojama, kad Astas tuoj nepareikalaus grąžinti dolerius, greitai susigrūdo juos į purvino, apiplyšusio palto kišenę.
                       – Aišku, aišku... – pralemeno jis tokiu pat baugščiu balsu, kokiu prakalbo, kada į jo krūtinę įsirėmė pistoleto vamzdis. Valkata traukėsi atatupstas prie durų, bet staiga sustojo ir paklausė: – Klausyk, gal tau dar ko reikia?
Astas papurtė galvą.
– Padėk sau, – ištarė jis. – Spruk neatsigręždamas ir pamiršk, kad kada nors mane pažinojai. – Astas dar kartą patapšnojo jam per petį ir liūdnokai, galbūt supratęs, jog šį žmogų matąs paskutinįsyk, pratarė: – Lik sveikas. Tu geras žmogus... Išgerk už mane ir... Paklausyk, jei tiki Dievu – pasimelsk. Galbūt man prireiks tavųjų maldų. Galbūt...

1 Svoločiai – niekšai (rus.; žarg.).
Prie durų tikrai stovėjo tamsus, kiemo žibintų šviesoje blizgantis, šlapio asfalto spalvos „Audi“ markės automobilis. Astas buvo įsitikinęs, kad jam grįžtant, kieme automobilis nestovėjo, nes kitaip įdėmus, nepatiklus jo žvilgsnis negalėjo neužfiksuoti akivaizdaus pavojaus. Turbūt banditai buvo kažkur išvažiavę. Drąsiai, nė akimirksniui nesudvejojęs ir nesustojęs, Astas plačiai pravėrė laiptinės duris ir žengė platų žingsnį tiesiai prie automobilio. Atsidūręs jam iš priekio, jis ištiesė rankoje laikytą pistoletą ir du kartus iššovė. Tik gerai įsižiūrėjęs, priekiniame automobilio stikle galėjai pastebėti dvi mažytes skilutes. Abu šūviai pataikė į dešimtuką. Du vyrai liko sėdėti ant priekinės automobilio sėdynės, net nesusivokę iš kur atėjo mirtis. Atrodė, kad jie miega atlošę galvas į sėdynių atlošus ir tik mažytės kraujo srovelės, ištryškusios iš kaktose atsivėrusių pajuodusių skylučių bei nuvingiavę veidais išdavė, jog kažkur, visai šalia, slampinėja negailestingoji giltinė. Tebegrojo muzika – linksma, tranki ir visai nebesiderinanti su tuo kas įvyko. Pokštelėjimai buvo visai tylūs, veikiau panašūs į vaikiško pistoleto šūvius, tačiau vis tiek suveikė keleto, kieme stovinčių automobilių signalizacijos. Įkyrus pypsėjimas sudrumstė vėlaus vakaro tylą, nusirito kiemu, atsimušė į namų sienas ir tarytum panoręs išsiveržti į laisvę, bet sutikęs nepralaužiamą užtvarą – aidu grįžo atgal ir pripildė akliną kiemo erdvę.
– Vėl vaikai išdykauja. Vėl kažką sprogdina. Na ir velniūkščiai! Jokios ramybės. – Iš viršaus, turbūt iš balkono, pasigirdo nepatenkintas senyvos moteriškės balsas. – Jokios tvarkos nebėra. Tuoj vidurnaktis, o jie tebesivalkioja... Ir kur tėvai žiūri? – Garsiai stūktelėjo užsitrenkę balkono durys.
Tik niekas nepastebėjo žmogaus, kuris vikriai dingo prie namo augančiuose vešliuose alyvų krūmuose. Prasibrovęs pro juos, Astas išniro jau prie kaimyninio daugiaaukščio namo ir prisidengęs jo šešėliu, neskubėdamas nužingsniavo į nakties tamsą – vienišas, netekęs visko, tapęs šunimi, kurį piktas šeimininkas išvarė iš šiltų namų, nes jis nepaklusniai elgėsi ir perdaug lojo.
Staiga Astas stabtelėjo. Iškart jis nepatikėjo, bet telefono skambutis pasikartojo, veržėsi iš kišenės ir reikalavo atsakyti. Paskubom išsitraukęs telefoną, visiškai bereikšmiu balsu Astas ištarė:
– Klausau.
– Tu vis dar gyvas? – Šį šnypščiantį balsą, kuris nesutramdomai veržėsi iš telefono ragelio, jis girdėjo pirmąsyk. – Nebeilgai, nebeilgai tau liko... – Suskambo bjaurus, gergždžiantis, kartkartėm užsiryjantis kvatojimas. – Džiaukis paskutinėm minutėm, šikniau... Tokie padlos1 ilgai netempia... Tu irgi greit pakratysi kojas! Mes laukiam...
Berods, tik tiek ir tenorėjo kažkas pasakyti. Tas kažkas padėjo ragelį. Tai buvo nebe apgaulė, nebe žaidimas, o atviri grasinimai.
Kad niekas nebedrumstų vienatvės, Astas išjungė telefoną. Jokių paaiškinimų jam nebereikėjo – toliau viską žinojo pats. Jį medžioja – stipriai ir negailestingai. Dar ir dar kartą Astas įsitikino, kad kuo greičiau reikia dingti. Dingti kažkur, kur niekas nerastų. Tačiau kur?.. Kur rasti tokią vietelę? Be to, net būdamas labai geros fizinės parengties, dabar jis jautėsi nepaprastai išsekęs ir pavargęs, tiesiog kaip iščiulpta apelsino skiltelė. Ir ne vien fiziškai, bet ir dvasiškai, morališkai. Išdavystė, po jos net kelios žmogžudystės, sunkia našta gulėsi ant nepasiruošusių tam pečių. Astas niekaip negalėjo pamiršti, negalėjo atsikratyti neseniai įvykusių scenų. Kaip televizoriaus ekrane, prieš akis stovėjo tų dviejų vaikinų kūnai. Jie gulėjo ant kruvinų grindų. O jų veidai – kruvini ir sudaužyti, subjauroti negailestingų smūgių... Stiklinėse akyse sustingę, nebegyvi žvilgsniai... Jie sekė paskui, nepaleido ir liūdnai priekaištavo, bandė įtikinti, kad buvo kitoks problemos sprendimo būdas – paprastesnis ir ne toks skausmingai tragiškas. Praeitos nakties įvykiai, kada Astas nušovė policininkus, liko kažkur labai toli, tapo pamiršta ir nebeaktualia praeitim. Ir aplamai, jie daug silpniau įstrigo į sąmonę, nes ten nebuvo tokio artimo kontakto su mirtimi, o čia, savo bute, jis užmušė du žmones – žvėriškai ir negailestingai, savomis rankomis. Kodėl Astas nušovė tuos du automobilyje? Jis nežinojo... Turbūt galėjo pasprukti nepastebėtas. Turbūt... Tačiau pagautas įniršio, nesudvejojęs Astas paskelbė karą. Visiems. Visiems kas prieš jį. O šie du irgi buvo iš priešo stovyklos, todėl pri-

1 Padla – dvėseliena (žarg.).
valėjo mirti. Keista, bet net dabar jis nesigailėjo taip pasielgęs, nes žinojo – jo irgi niekas nesigailės; pradėjus karą reikėjo arba gyventi, arba mirti – arba žudyti kitus, arba laukti kol nužudys tave. Vidurio nebuvo, lygiai taip pat, kaip ne¬buvo laiko svarstyti. Iš kairės stovėjo Mirtis, iš dešinės – Gyvenimas. Du kraštutinumai – tokie skirtingi ir tolimi, bet tuo pat metu tokie artimi ir neišskiriami. Du palydovai, kurie reikalavo skubių sprendimų. Astas rinkosi dešinę, rinkosi gyvenimą, reiškia kitiems jis nešė mirtį.
Ištuštėję gatvės skendėjo nakties ir ne visur degančių žibintų prieblandoje. Lietus nebelijo, tačiau pūtė žvarbus, negailestingas vėjas, kedeno dar likusius ant medžių lapus ir draskė pusnuoges šakas. Astas kirto visiškai tamsią, siaurą, purviną gatvelę ir atsargiai žvilgterėjęs iš už namo kampo į daug geriau apšviestą, plačią gatvę, įsitikinęs, kad pavojaus nėra, pasuko ja. Prie kažkieno nuosavame name įsikūrusios nedidukės parduotuvės, trumpu pavadėliu pririštas prie laiptų turėklų, sėdėjo nedidukas, gražus, gauruotas šunelis. Astas pasilenkė prie jo, ištiesė ranką ir norėjo paglostyti, bet šuo suurzgė ir nedraugiškai iššiepęs baltas iltis, leido aiškiai suprasti, kad niekuo nepasitiki, todėl nelinkęs nė su kuo bendrauti.
– Ko urzgi, Kudliau? – pritūpęs priešais tamsoje blizgančiomis akimis akylai jį sekantį šunį, paklausė Astas. – Aš irgi šuo – toks pat kaip tu. Nepripažįsti? Aišku, kurgi... Dabar tu eisi namo, išsimaudysi šiltoj vonioj, skaniai paėsi ir minkštai išsimiegosi. O aš?.. Tu teisus, Kudliau, negalima bendrauti su benamiais šunimis. Negalima... Jie pikti, negeri...
Astas atsistojo, norėjo užsirūkyti, tačiau cigarečių kišenėse nebuvo, turbūt liko namuose. Tarytum bandydamas susiorientuoti kur esąs, jis apsidairė ir tik dabar pastebėjo stovįs priešais parduotuvę, kuri, nežiūrint vėlyvo meto, dar tebebuvo atidaryta ir savo šviečiančiais langais-vitrinomis viliojo užeiti. Greitais žingsniais, vos neužbėgęs stačiais laiptais, Astas pravėrė parduotuvės duris. Pranešdamas apie naują pirkėją, dzingtelėjo virš durų pritvirtintas varpelis. Parduotuvėje stovėjo tik vienas žmogus, pagyvenęs vyriškis. Turbūt šuo laukė būtent jo. Jauna, šiek tiek perdaug apkūni pardavėja baltu, neužsegtu chalatu, pro kurio atlapus matėsi truputėlį atsikišęs siaurų džinsų aptemptas pilvukas bei stati krūtinė, stovėjo už prekystalio ir svėrė dešrą. Ji tik nežymiai žvilgterėjo į naują, eilinį pirkėją ir nuobodžiai tęsė savo darbą, tačiau Astui pasirodė, kad jos veriantis žvilgsnis sminga į jį, varsto kiaurai ir magiškai degina; jis pajuto kaip raudonuoja, kaista veidai, kaip virpa kojos ir rasoja kakta. Astas negalėjo atsikratyti minties, kad ir pardavėja, ir tas vyras, kuris apsipirkęs jau suko durų link – žino kas jis, mato kiaurai jo nešvarią sąžinę, rodo į jį pirštais ir norėdami jo baisią paslaptį atskleisti visam pasauliui, tyliai, bet įtikinamai, taip, kad visi girdėtų, šnibžda:
– Pažiūrėk, jo rankos suteptos krauju. Čia juk tas pats žudikas. Tikrai...
Asto ranka jau slystelėjo į kišenę ir apčiuopė šaltą pistoleto rankeną.
„Baigti... Kad užtiltų, juos reikia pribaigti. Šūdas... – Jo galvoje žaibiškai skriejo mintys. – Dar du?! Po velnių, bet čia juk nepaskutiniai... Kiek dar?..“
Netikėtai išsigandęs savo minčių, Astas buvo bežengiąs žingsnį atatupstas, tolyn nuo prekystalio, tačiau jį sustabdė malonus, į tikrovę grąžinąs pardavėjos balselis, privertęs patikėti, kad jis, toli gražu, nėra visų pažystama įžymybe, o jo mintys – tik liguistos sąmonės vizija; šie žmonės – tik atsitiktinai pakliuvę jo kelyje pašaliečiai.
– Jūs kažko norėjote? – Platus pardavėjos veidas maloniai šypsojosi.
– Aš? Aš?.. – Astas pamiršo ko čia užėjo. Jam pasidarė gėda ir baisu dėl savo minčių. – A, taip, – pagaliau prisiminęs ištarė jis, – pakelį “Marlboro” ir butelį degtinės.
Išsitraukęs iš kišenės šūsnį pinigų, vėl susimaišiusių dolerių su litais, Astas atsiskaitė už pirkinius ir lyg norėdamas nuo kažko pasislėpti, baugščiai apsidairė aplinkui. Priėjęs prie lango, jis atsuko kamštį ir užsivertęs vienu mauku susivertė į burną daugiau kaip pusę butelio degtinės.
– Atleiskit, gal jums reikia stiklinės? – paklausė pardavėja. Ji sėdėjo ranka parėmusi galvą už prekystalio ir stebėjo keistą pirkėją. Turbūt jai pagailo vargšo vaikino ryjančio bjaurią degtinę tiesiog iš butelio kaklelio, o gal, kad sutrumpinti nuobodžią naktinę pamainą, ji tik norėjo su kuo nors paplepėti.
Tačiau Astas neatsakė, o tik papurtė galvą tebesistengdamas praryti gerklėje įstrigusius paskutinius degtinės gurkšnius. Staiga jis krūptelėjo. Vėl skambtelėjo varpelis. Tarpdury pasirodė dvi pagyvenę moteriškės ir su pasibjaurėjimu nužvelgę prie lango stovintį jauną vyrą su nugertu degtinės buteliu rankoje, viena paskui kitą subambėjo:
– Ir čia alkoholikai. Kaip jie įkyrėjo... Ir kur policija žiūri? Ot laikai atėjo...
– Tik pažiūrėk, visai dar jaunas, o nosis jau mėlyna, – palaikė ją antroji. – Ir ką jaunimas dabar galvoja...
– O tu kur žiūri? – Dabar kliuvo jau ir pardavėjai.– Ko sėdi, kviesk policiją. Tegul pasiima tą chroniką1. Baisu net į krautuvę užeiti...
Tarytum susigėdęs, Astas nuleido galvą, dar minutėlę pastovėjo, po to pastatė nebaigtą gerti butelį ant plačios palangės ir stengdamasis tapti nematomu, bandydamas išnykti, išspruko iš parduotuvės. Paniuręs, nuleidęs galvą ir nieko nematydamas aplinkui, jis vėl pasuko į tamsią gatvelę ir nupėdino toliau, kol kas nežinodamas, ar išves šis kelias į šviesą.
1 Chronikas – girtuoklis, alkoholikas (liaud.).