Esi eilinė rožė, viena iš milijono,
Išlepinta po šiltnamio stiklais.
Nuvertinta dėl užsakyto grožio,
Vis bandanti apgint save spygliais.

Tik turgaus prekė. Ne gėlė iš sodo,
Kurios žydėjimas - pavasario stebuklas,
Ryte ant stalo merkiama rasota,
Gražiausią žiedą į save atsukus.

Žiūriu į žiedlapių švelnias pastelines spalvas,
Jų žaismą tarp šviesos - nubėgančių šešėlių,
Bandau tave, tavo žydėjimą dabar suprast,
Ar džiaugsmą man neši, ar slaptą gėlą?

Lauke ruduo, jau dienos tamsios, šaltos,
Tau neiškęst ilgos, žvarbios lietuviškos nakties,
Bet miela rože, dėl šios lemties esu nekaltas.
Matau, tu supranti ir baikščiai prie manęs glaudies.

Esi tik rožė, atvežtinė, bet tikrai puiki –
Raudonas žiedas, sodrūs žali lapai.
O man atrodo, tu namų ilgiesi ir verki,
Tik moki ašaras paslėpt ir niekas jų nemato.