Net nepajutau, kaip kapų priežiūra tapo mano kasdienio gyvenimo dalimi. Šios pareigos anksčiau nejutau, o ir tėvai nebuvo to įskiepiję, – prieš Visus Šventus gana atmestinai apraudavo nuo kapų žoles, o į kapines važiuodavo ne vien lankyti, liūdėti ar prisiminti, o greičiau jau susitikti klaipėdiečius ir vilniečius draugus. Juos visus vienijo tolima giminystė, jaunystės nuotykiai ir malonumas šia proga pabūti tarp bendraamžių.
         Nežinau, kas mane čia traukia – fizinio darbo poreikis, ar keista smagi vienatvė. Kapinėse nebūtina bendrauti net su pažįstamais, užtenka įbesti nosį į žemę, ir niekas tavęs nekalbins. Šiose kapinėse palaidoti mano seneliai ir proseneliai iš mamos pusės. Aplankau juos, ir keliauju toliau, prie savo dabartinių bendrapavardžių. Čia ryškiausiai pajuntu ištekėjimo – dalinio savasties praradimo, liūdesį ir beveik magišką vyro giminės trauką. Pažinojau tik keletą iš čia gulinčios plačios giminės – savo vyro tėvą, du jo brolius ir smulkutę netekėjusią seserį. Nuraunu parudavusias begonijas, atidžiai nuraviu takelius, tempiu smėlį. Kruopščiai nugrėbiu lapus nuo savo vaikų prosenelių kapų: vyriškoji linija giminėje stipri – Simonas aštuoniolika metų pergyveno savąją Anelę, o ir trims jų ilgaamžiams sūnums buvo lemta čia atlydėti savo gerokai jaunesnes žmonas. Skausmingai skaičiuoju savo uošvio pirmosios žmonos metus – dvidešimt vieneri. Jaunesnė nei dabar mano dukra. 1943 metai, komplikacija po gimdymo. Palaidota savų tėvų šeimos kapavietėje. Prie tėvų guldydavo jaunas, ne laiku išėjusias moteris. Pavardė „po vyru“ nėra įrašyta. Ilgai našlauti vyrui nedera, o kapinėse šalia jo po daugelio metų atsiguls ne pirmoji, o paskutinė žmona. Pastebėjau, kad ir dabar dukras laidojantys tėvai beveik niekada nepalieka jų kapų vyrų globai. Pasąmoningas arba atviras „nemylėjai...“ Šeimų pavardės, vyriški ir moteriški vardai... Kas jos - dukros, žmonos, motinos? Ilgiau pragyvenusieji santuokoje gulasi šalia vienas kito. Moterys – jau be savosios, atsineštinės pavardės.
         Leisdama savo pirmąją knygą, ilgai svarsčiau, kuria pavarde turėčiau vadintis. Mergautinės pavardės ir vardo sąskambyje buvo daugoka šnypščiančių priebalsių. Pasirinkau vyro pavardę dėl skambumo? O gal todėl, kad šią pavardę turiu jau ilgiau, nei pragyvenau su tėvų duotąja? Esu, ko gero, iš paskutinės „-ienių“ kartos. Nepaisant ryškaus, beveik egoistinio siekio gyventi sau ir savaip...
         Gyvenu senuose namuose numintais slenksčiais. Kai kapines nugula lapai, į namus pareina Pirmosios žmonos liūdesys. Keistai išsipildęs amžinasis „nesenti“...