Jau visai sutemo, kada Astas, pavargęs ir vos vilkdamas kojas, galų gale pasiekė miestą. Keliu eiti bijojo – buvo nesaugu, nes ten galėjo stovėti policijos patrulių postai. Jo turėjo ieškoti, privalėjo, nes jis padarė sunkų nusikaltimą. Todėl Astas ėjo pėsčias, aplenkdamas didesnius kelius, kaimus ir vienkiemius, stengėsi nesusitikti su žmonėmis, išvengti visų kas pasitaikydavo kelyje. Kaip artėjančių sutemų šešėlis, Astas slinko šlapiais šunkeliais, miškais ir laukais – purvinas ir peršlapęs, vis labiau ir labiau darydamasis panašiu į valkatą, benamį šunį, kuris ieško prieglobsčio, bet išgąsdintas bijo žmonių, bijo net pats savęs. Pagaliau pasiekęs Vilniaus priemiesčius, įsidrąsinęs jis susistabdė taksi, kuris jį atvežė beveik iki namų.
Išlipęs gretimoje gatvėje, tamsiu skersgatviu Astas atsigavo iki savojo namo. Atsistojęs kitoje gatvės pusėje iš kur gerai matėsi jo buto langai, pasislėpęs tamsiame namo šešėlyje, jis ilgai juos stebėjo. Bute galėjo slypėti policijos arba mafijozų paspęsta pasala. Tačiau langai atrodė tamsūs ir negyvi, o kiemas tuščias ir praradęs dienos garsus. Aplinkui tvyrojo ramybė – įprasta ir nepasikeitusi: kaip visada, kaip kiekvieną dieną, kiekvieną vakarą, kada jis grįždavo namo. Ir visai ne tokia...
Skubiu žingsniu Astas perėjo ištuštėjusią gatvę ir tamsiu pasieniu, niekieno nepastebėtas, įspruko į laiptinę. Kad tylos nesudrumstų lifto gausmas, į šeštą aukštą, kur buvo jo butas, užlipo laiptais. Akimirksniui jis sustingo prie savo buto durų, įsiklausė ir atsargiai nuspaudė rankeną. Butas buvo užrakintas. Atrodo niekas nepasikeitė nuo vakar vakaro, kada jis paskubom užrakino duris ir nepatenkintas, mintyse murmėdamas ant Arno dėl sudrumsto poilsio, išėjo. Tyla, ramybė. Kaip paprastai, kaimyniniame bute grojo muzika, kvepėjo kepamomis bulvėmis. Po sunkios darbo dienos, vėlų vakarą visi ilsėjosi. Astas išsitraukė raktą, atsargiai įstatė jį į spyną ir stengdamasis nesukelti jokio triukšmo, atrakino duris. Durys be garso prasivėrė. Akimirksniui Astas sustingo. Jis neklydo – kambaryje buvo pasala. Kažkas jo laukė. Kol kas Astas nežinojo kas, tačiau vos girdimai grojo muzika, o pro praviras kambario duris smelkėsi blanki švieselė, kurios iš lauko jis negalėjo įžvelgti, tačiau čia ji degė ir perspėjo apie esamą, visai artimą ir nežinia ką pateiksiantį pavojų.
„Sprukti?! – Asto mintyse žaibiškai praskriejo klausimas. – Ne. – Lygiai taip pat žaibiškai jis priėmė sprendimą. – Ne, kovosiu... Aš niekada nebėgau...“
Kiek įmanoma tyliau Astas atidarė duris ir pro atsiradusį plyšį įsmuko į prieškambarį. Tačiau užsiverdamos durys vis tik girgžtelėjo ir išdavė grįžusį šeimininką. Net durys tapo priešų sąjungininkėmis. Kambario tarpdury išdygo nepažystama, plačiaveidė jauno vaikino fizionomija, keistai suplota nosimi ir trumpai kirptais plaukais. Astas suprato, šis vyrukas užėjo ne kavos išgerti. Jis atrodė kur kas stambesnis nei Astas: aukštas, plačiapetis, o raumeningus bicepsus aptempę marškinėlių rankovės atrodė aiškiai per siauros ir neatlaikę išsiplėtusių raumenų masės, tuoj, tuoj turėjo perplyšti.
Kaip du buliai, besiruošią mirtinai kovai, akimirksnį jie žvelgė vienas į kitą krauju srūvančiomis akimis bandydami įvertinti priešininko jėgas. Pirmasis tai padarė Astas. Net neatkreipęs dėmesio, kad priešo išvaizda pakankamai grėsminga, jis puolė jį. Orą kirto mirtinų smūgių švilpesys. Vienas, du, trys žaibiški smūgiai koja... Kaip žaisliukas apsisukęs ore, pagaliau Astas smogė mirtiną smūgį į kaklą. Tai buvo draudžiamas smūgis ir realioje kovoje Asto jo dar niekada nenaudojo, tačiau šįsyk jis tapo nepakeičiamu. Pajutęs persvarą, puolęs prie suglebusio vaikino kūno kuris atsitrenkęs į sieną slydo žemyn, Astas apglėbė ranka platų priešo sprandą ir su neapsakoma jėga suktelėjo jį. Keista, bet būtent šiuo baisiu momentu jis prisiminė savo trenerio žodžius; tarytum jie buvo sakomi čia, dabar, visai šalia ir tiesiai į ausį.
– Aš išmokysiu tave keleto draudžiamų, mirtinų kovos būdų. Galbūt kada nors pravers. Niekam jų nerodžiau ir mažai mačiau žmonių, kurie juos žino. Yra smūgiai, kurie nepalieka priešininkui nė mažiausių šansų į gyvybę. Tačiau privalai pažadėti, prisiekti, kad naudosi juos tik iškilus mirtinam pavojui.
Astas prisiekė. Tačiau šįsyk buvo pirmas kartas, kaip tik tas – alsuojantis mirtimi. Jis pajuto kaip traška lūžtantys, išnyrantys vargšo vaikino sprando slanksteliai. Jo galva keistai persisuko į šoną ir didžiulis, sunkus kūnas, paleistas iš tvirtų rankų, susmuko ant grindų be gyvybės ženklų. Net nesutikęs pasipriešinimo, Astas nugalėjo savo priešininką – grėsmingą, pasirengusį mirtinai kovai, bet nežinojusį, neįvertinusį tos jėgos ir meistriškumo, su kuriais netikėtai teko susidurti ir kurie nutraukė jo gyvybę.
Deja, tai buvo dar neviskas. Tuo pat metu, kada Astas pribaiginėjo pirmąjį nekviestą svečią, iš kito kambario, nežinia kodėl perilgai ten užtrukęs ir neatėjęs savo bendrui į pagalbą, tiesiog iššoko kitas įsibrovėlis. Jo žvilgsnį trumpam prikaustė ant grindų gulintis draugo lavonas. Vargu ar prieblandoje jis įžvelgė, kad jo bendras nebegyvas. Staiga liepsnojantis vyruko žvilgsnis susmigo į Astą, akimirksniu grįžusį į kovinę pozą. Užpuoliko rankoje sublizgo pistoletas.
– Rankas!.. Prie sienos!.. – tarytum išsigandęs išvysto vaizdo, o gal tikėdamasis priešininką išmušti iš vėžių ir taip laimėti kovą, neištarė, o veikiau išklykė jis.
Astas nieko nelaukė ir net negirdėjo jo. Gyvenimas skaičiavo akimirkas. Trauktis nebuvo kur – reikėjo pulti. Profesionaliai tikslus, žaibiškas smūgis išmušė ginklą iš užpuoliko rankos. Pistoletas atsitrenkė į lubas ir nežinia kur nulėkė. Vaikinas suinkštė nuo skausmo ir stvėrėsi už sumuštos, galbūt sulaužytos rankos. Šito Astui pakako. Po pirmo smūgio sekė antrasis, nė kiek negailestingesnis už pirmąjį. Koja vyrukui pataikė tiesiai į veidą. Iš sutrenktos, sulaužytos nosies ir burnos pasipylę kraujo purslai aptaškė baltus prieškambario tapetus. Tarytum kontūzytas, vaikinas tiesiog prilipo prie sienos ir tik sekantis smūgis, šįsyk jau į pilvą, jį surietė dvilinku. Jis inkštė pravira, kruvina, bedante burna gaudydamas orą ir laikėsi susigriebęs už pilvo. Iš burnos tyso su sutrupintų dantų skeveldromis susimaišę kruvinos seilės. Dar vienas, antras, trečias smūgis... Astas buvo įsiutęs ir pamiršo žodį „pasigailėjimas“. Sugriebusi jo rankas, karaliavo Mirtis. Neatlaikęs žudančių smūgių krušos, vaikinas parklupo. Astas užvirto jam ant nugaros ir be jokio gailesčio užlaužė ranką. Jis pajuto kaip traška aukos kaulai – išnirdami, lūždami ir sukeldami neapsakomus skausmus. Kita ranka apglėbęs priešo kaklą, Astas pradėjo jį smaugti.
– Kas tave siuntė, šūdžiau?! – Jis leido keiksmus ir šnypštė pasilenkęs aukai prie ausies: – Kas? Sakyk! – Astas juto, kaip keistai lenkiasi išnirusi, jo laikoma už nugaros užlaužta vyro ranka. – Nagi, kas?! Tuoj padvėsi tu, padla1... Kiek jūsų čia?!
Pro truputį atleistus gniaužtus sugebėjęs įkvėpti didesnį gurkšnelį oro, vos įstengdamas, bet priverstas nugalėti skausmą, tebespjaudydamas kraujo purslus, vaikinas sušnypštė:
– Dar du... Sėdi... Kieme, tačkoj2...
Atsakymas Asto netenkino. Jis tarytum negirdėjo jo žodžių ir įsiutęs, negailestingai tęsė egzekuciją – laužė įsiveržėlio, kuris taip neseniai manė valdąs situaciją, kaulus. Dabar vaikinas inkštė ir staugė iš skausmo net nebegalvodamas apie kokią nors gynybą, prarasdamas visas viltis, kad jo bus pasigailėta. Pagaliau radęs pertraukėlę tarp krintančių ant jo galvos smūgių, vos begalėdamas pajudinti mėlynas, ištinusias lūpas, maldaujančiu balsu jis pralemeno: – Pasigailėk, paleisk, neužmušk... Aš viską papasakosiu...
Astas klūpojo ant grindų šalia krauju apsipylusios aukos ir trumpam nutraukė egzekuciją. Jis laukė pažadėtųjų paaiškinimų.
– Praeitą naktį tu apiplėšei Milžinų grupuotei priklausantį verslininką. – Išpurtusios, sukepusios vaikino lūpos atrodo tuoj užtils ir nebegalės prasiverti.
Galbūt jis manė, kad to ką pasakė pakaks ir nutilo, bet Astui buvo maža. Jis vėl pylė keiksmus ir smūgius, spardė auką kojomis į galvą, į pilvą, į krūtinę, daužė įniršęs, visai nesirinkdamas kur klius jo smūgiai. Egzekucijos finalas jau buvo nuspėjamas, bet...
– Toliau... Toliau... Pasakok toliau, tu mėšle... – uždusęs reikalavo jis. – Varyk, asile!
– Paskambino Arnas, – švepluodamas pro išmuštus dantis ir jau vemdamas krauju, toliau lemeno vaikinas. – Jis pasakė, kad palieki jį, net nesiklausęs atimi dalį jo teritorijos ir glemži viską į savo rankas. Tavęs visai nebedomina nei Milžinų, nei Amerikiečio nuomonė. Tu dedi ant jų ir nesiruoši niekuo dalintis. Po šio skambučio, pasitaręs su Arnu ir dar kažkuo, iš tolimesnio žaidimo Amerikietis nusprendė tave pašalinti.
Šie žodžiai galutinai patvirtino Arno išdavystę. Arno, o gal ne vien jo? Galbūt šį sąmokslą organizavo pats Amerikietis su kuriuo Arnas rengėsi susivienyti ir sudaryti bendrą grupuotę, būtent kam priešinosi Astas. Mintyse jis vėl grįžo į praėjusią naktį kuri dabar atrodė

1 Padla – dvėseliena (žarg.).
2 Tačka – automobilis (žarg.).
jau labai tolima; tarytum visa tai įvyko ne vakar, mažiau nei prieš parą, o prieš daugybę metų.
„Jie norėjo manimi atsikratyti, – mąstė Astas. – Kaip keista ir kaip bjauru.“
Darėsi vis aiškiau, kodėl būtent jį Arnas siuntė pas tą nelemtą verslininką. Viskas buvo kuo puikiausiai suplanuota iš anksto. Arnas gerai žinojo, kad šį verslininką kontroliuoja Milžinų grupuotė, apie kurią Astas daug žinojo. Jie valdė didelę miesto dalį, būtent tą, kurioje įsikūrė turtingiausi viešbučiai, restoranai ir parduotuvės. Būtent juos reketuodami, Amerikiečio žmonės surinkdavo didžiules duokles už apsaugą, taip vadinamą stogą. Milžinų grupuotė buvo labai galinga ir įtakinga, veikė kur kas žiauresniais metodais negu Arno žmonės, nes pats jų vadeiva, Amerikietis, iš prigimties buvo žiauriu ir su niekuo nesiskaitančiu žmogumi. Tačiau su Arnu jis sutarė. Kažkada susikirtę jų keliai juos suartino, padarė draugais, ir bent jau kol kas jie nesiskyrė. Būtent todėl Arnas sumaniai paaukojo vieną draugystę dėl kitos – pelningesnės, įtakingesnės ir nusprendė atsikratyti vis labiau autoritetą įgaunančiu Astu kuris priešinosi jo ir Amerikiečio planams. Juo labiau, kad atsikračius Astu, į bendrą verslą įdėta jo dalis nepastebimai turėjo pereiti jam, Arnui. Tereikėjo Astą sukiršinti su galinga, nežinančia pasigailėjimo grupuote ir įrodyti, kad jis tapo nebekontroliuojamu. Jį turėjo suimti ir pasodinti į kalėjimą; kalėjime išdavikų nekenčia – jais, paprastai, atsikratoma. Po to, kada palikęs krūvas lavonų Astas paspruko – jo padėtis tik dar labiau komplikavosi. Anksčiau ar vėliau jį vis tiek turėjo sulaikyti. Nepavykus pirmajai plano daliai, Arnas apgauna stiprios grupuotės vadeivas. Jis sugeba savo bičiuliui Amerikiečiui įrodyti, kad Astas trokšta su jais karo ir šie, neilgai svarstę, nusprendžia paprasčiausiai atsikratyti nenaudėliu, ramybę drumsčiančiu išsišokėliu, nes karas jiems visiškai nereikalingas – jis tik silpnina grupuotę, skaldo ir daro pažeidžiama. Paprasčiau nebūna. Viskas padaryta kitų rankomis. Astas nebūtų net sužinojęs, kad draugužis jį išdavė. Deja, Arnas iki galo neįvertino Asto jėgų; nesitikėjo, kad jis paspruks. Arnas suprato, kad pajutęs išdavystę Astas tapo dar pavojingesniu, todėl beatodairiškai privalo mirti; mirti, nes likęs gyvu jis tikrai sukels karą arba dar blogiau – ims bendradarbiauti su teisėsauga, saugumu ir žiniasklaida. O pastariesiems jis tikrai turėjo ką pasakyti. Mirtis – štai išeitis – vienintelė ir pati teisingiausia, pati geriausia, pati saugiausia.
– Kiek mentų nušoviau? – Astas uždavė dar vieną klausimą. Kol mintyse jis statė viską į savo vietas, vaikinas suspėjo truputėlį atsikvošėti.
– Du iškart... Trečias sunkiai sužeistas...
Tai buvo paskutiniai vaikino žodžiai. Astas nežmoniškai niršo. Galėjai pamanyti, kad būtent šis vargšas kaltas dėl visų jo bėdų. Staiga jis pašoko ir koja kirto tokį stiprų smūgį bebaigiančiam išleisti paskutinę dvasią užpuolikui į smilkinį, kad tas priverstinai šoktelėjo aukštyn, o jam iš gerklės išsiveržė keistas, gargaliuojantis kriokimas. Galva trenkęsis į durų staktą, sumaitotas vaikino kūnas trūktelėjo tampomas priešmirtinių konvulsijų, po to suglebo ir baigęs žemiškąsias kančias, išleido dvasią.
– Aš nenorėjau karo, – lyg bandydamas teisintis, vos girdimai sušnabždėjo Astas. Jis atsitiesė, atsirėmė ranka į sieną ir apžvelgė mūšio lauku netikėtai tapusį savo buto prieškambarį krauju aptaškytomis sienomis ir grindimis, kraujo klanuose gulinčiais lavonais, po kojomis džergšiančiomis šukėmis... – Bet jei jums reikia karo – prašau, būkit malonūs, susirinkit lavonus... Jie nepaskutiniai.
Atžagaria ranka nubraukęs nuo kaktos prakaito lašus, Astas įėjo į sujauktą kambarį. Ant grindų mėtėsi drabužiai, voliojosi įvairūs daiktai, gulėjo išvartyti baldai. Butas atrodė tuščias ir baisus. Šalia lovos, kažkodėl neapversta, stovėjo spintelė. Jis priėjo prie jos ir radęs praplėštą cigarečių pakelį, užsirūkė. Tačiau vos įtraukęs į plaučius dūmų, Astas pajuto neapsakomai stiprų pykinimą. Šleikštulys kilo krūtine, spaudė gerklę ir grasino tuoj, tuoj išsiveržti lauk. Vos ne bėgte, nekreipdamas dėmesio į gulinčius negyvėlius, lengvai juos peršokęs, Astas nubėgo į vonios kambarį ir pradėjo vemti.
Pirmieji jo rankomis nužudyti žmonės. Astas jautė, kaip pykina klaikus vaizdas, nepaliekantis, nesitraukiantis, tarytum įaugęs į akių vyzdžius, giliai įstrigęs pasąmonės kamputyje. Burnoje jautėsi šleikštus, sūrus besitempiančių kraujo krešulių skonis. Seilės tempėsi, sunkiai leidosi išspjaunamos ir vėl vertė aukštyn vidurius iš kurių į kriauklę tekėjo žalsvas skystis. Akimirksnį Astui pasirodė, kad jis tapo vampyru ir ką tik iš savo aukų iščiulpė visą kraują.
„ Žudikas! Aš žudikas... Aš žudikas... – Astui atrodė, kad tai ne jo mintys, pulsuojančios kartu su smilkiniuose pašėlusiai besidaužančiu pulsu, o kažkieno įkyriai kuždami žodžiai. – Žudikas... Žudikas...“
– Velnias... – nusikeikė jis ir išgirdęs savo balsą, krūptelėjo.
Pagaliau išsivėmęs, šaltu vandeniu Astas nusiplovė veidą, rankas; neaišku kiek jis stovėjo pasilenkęs virš kriauklės, ir sustingusiu, negyvu žvilgsniu žvelgė į vandens srovę, kuri veržėsi iš čiaupo, skalavo rankas ir tekėjo, taškėsi ant baltos kriauklės kraštų, nuo kruvinų rankų nusidažydama rausva spalva. Paėmęs muilą Astas ilgai muilino rankas, po to vėl plovė, plovė, plovė, tarytum norėdamas nuplauti ne vien kraują, bet ir mirtiną nuodėmę, kurią ką tik padarė ir kuri, kiek atlėgus įtūžiui, po truputį ėmė slėgti sąžinę.
– Žudikas, – dabar jau garsiai ištarė jis ir vėl krūptelėjo išgirdęs savo balsą.
Astui pasirodė, kad tai pasakė ne jis, o prieškambaryje gulintys negyvėliai, priekaištaujantys dėl savo mirties. Jis pažvelgė į veidrodį ir neišvydęs jame nieko, išskyrus siaubingai atrodantį savo atvaizdą, lengviau atsidusęs baltu it sniegas rankšluosčiu nusišluostė rankas ir užsirūkęs, sustingo vonios kambario tarpdury. Kovos lauko vaizdas atrodė kraupiai ir panėšėjo į baisaus trilerio kadrus, kurie tik vėl priminė nepavydėtiną jo padėtį – baisią, nė truputėlį nepasitaisiusią, o gal net dar labiau susikomplikavusią. Filmo kadrai... Astas mėgo tokius. Tik čia nebuvo nei Čak Norrio, nei Švarcnegerio, nei Džeki Čano... Pagrindinis vaidmuo atiteko nepasiruošusiam, neprofesionaliam artistui, kuris meistriškumu kažin ar nenusileido pačiam Stalonei, tačiau žiauri realybė jam neleido pasislėpti ekrane.
– Dar du, – vėl ištarė Astas. – Dar... Jau keturi... Velnias... Daug? Kiek dar?..
Reikėjo kuo greičiau nešdintis iš savo buto, sprukti, bėgti, nes kitaip, bet kuriuo momentu, jis galėjo gultis šalia šių dviejų, dar nesustingusių lavonų. Bėgti. Tik kur? Kur pasislėpti?.. Peržergęs negyvėlius, Astas grįžo į kambarį ir pasilenkęs, pravėrė apverstos spintelės dureles.
– Po velnių, – nusikeikė jis. – Taip ir žinojau. Na, aišku...
Nei traukinio bilieto, nei pinigų su kuriais jis jau turėjo būti pakeliui į Kazachstaną, nebebuvo. Astas karčiai šyptelėjo. Aišku, juk Arnas žinojo apie juos, apie kelionę, apie visus jo planus, todėl galėjo pasirodyti tiesiog naivu tikėtis rasti pinigus. Staiga jis atsitiesė ir puolė prie spintos, pasirausė po krūva sujauktų, šiaip sumestų drabužių, ir ištraukė pasą, laimei likusį neliestą – galbūt nerastą, o gal tiesiog pamirštą.
Išsitraukęs iš kišenės pistoletą, Astas pavartė jį rankose ir ištraukė apkabą. Ji buvo tuščia. Numetęs ant lovos savąjį, jis išsitraukė kitą pistoletą – mažą, trofėjinį, kurį praeitą naktį rado moters seife. Šio pistoleto apkaba buvo pilna. Pajutęs palengvėjimą, Astas įsikišo ginklą į kišenę, paskui išsitraukė telefoną ir vėl surinko Arno telefono numerį. Telefonas vėl buvo išjungtas.
– Tiek to, Arni, – burbtelėjo jis, gražinęs telefoną kišenėn. – Tiek to... Greitai tu vis viena sužinosi, kad karas prasidėjo. Greitai...
Astas persirengė švariais, pirmais po ranka papuolusiais drabužiais, dar sykį liūdnu žvilgsniu nužvelgė butą ir įsitikinęs, kad daugiau čia nebėra ką veikti, buvo bepaliekąs savo namus, tačiau šiuo momentu kažkas nuspaudė durų skambutį. Džeržgesys sudraskė kapų tylą. Astas tiesiog atšoko nuo durų, tarytum jį būtų trenkusi elektros srovė. Tik dabar jis prisiminė, kad durys net neužrakintos. Įėjęs jis tik uždarė jas ir dabar, tam kas stovi laiptinėj, pakanka nuspausti rankeną, kad durys atsidarytų ir atskleistų siaubu virtusią tikrovę.
„Ką daryti? Laukti? – šmėstelėjo žaibiška mintis. – Laukti ko, mirties?“