Buvo meilė kaip vėjas dviems paukščiams skrajūnams –
Po sparnais ir vis švysteli svaigiai į aukštį,
Ten, kur žvilgsnis ir mintys buities neužkliūva,
Kur tik debesys – nėra į ką atsidaužti.
Buvo meilė kaip potvynio sudrumstos bangos,
Pasiglemžianti viską – ir sielą, ir kūną,
Jon įkritę beviltiškai plaukti mes bandėm,
Nors abudu suvokėm – ne plaukiam, bet žūnam.
Aistros blėsta. Kas liko? Tik laukianti žemė,
Kapo duobę kaip alkaną burną pražiojus.
Tartum užtvarą smiltis vis žeria ir žeria.
Štai čia tu, štai čia aš. Nei plaukiu, nei skrajoju...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2009-10-29 15:38:43
ilgesio pripildytas
Anonimas
Sukurta: 2009-10-29 14:48:48
...giliai. Nors abudu suvokėm - ne plaukiam, bet žūnam...