(Jauniems, nusivylusiems šių dienų Lietuva)


Neteisinga, skaudu, bet nesmerk Lietuvos,
Nepaniekink namų, tėvų pirkios mažos,
Gal ir saulės nedaug, vis lietus ir lietus,
Nusiminęs, paniuręs „sunkmetinis“  žmogus.

Negrūmok ir nebark rūškanoto dangaus,
Tavo daliai išpuolusio laiko sunkaus.
Pažiūrėk, juk matai, kad aplink ir kitiems
Nedažnai tenka būti linksmiems.

Kai netikęs artojas neišvaro vagos,
Kaltė jo, bet ne arklo, ne žemės juodos.
Kai valstybės biudžete skola ir skylė,
Tai valdžia nebežino, kas „a“ ir kas „bė“.

Tik ir vėl, reikia klaust paprasčiausio dalyko –
Ar nemokšų valdžia iš mėnulio nukrito?
Juk tai mes  pagal plunksnas, čiulbėjimą rinkom,
Kurie dirba ne galva, bet žalių žiogų kinkom.

Nereikia verkšlenti, kad purvynas ant kelio,
Gelsvu smėliuku nuberk nors takelį.
Ir aš pasistengsiu, dar kaimynas padės,
Išeisim, išbrisim iš dumblėtos duobės.

Tik pažvelki aplinkui, kiek jaunų, kiek viltingų,
Kiek stiprių ąžuolų, kiek darbščių, talentingų.
Paims jie Tėvynę į savo rankas
Ir iš pelkės, klampynės į kelią išves.

Tikėk ateitim ir mylėk savo žemę,
Kuri ir tave tartum želmenį kelia.
Kur Nemunas teka, Nevėžis, Neris,
Tegul šviečia, negesta lietuviui viltis.

Nepasmerk Lietuvos, jei truputį sunkoka,
Kažko mes nežinom, ligi šiol neišmokom.
Bet suprask - viskas keičias, praeina vargai,
Dar išbrisim iš skurdo ir gyvensim gražiai.