Danguje skaisčiai švietė saulė. Vėjas kedeno pamiškės beržų šakas. Širdį užliejo malonus virpulys. Gera, kai gali saulės spinduliuose matyti besikeičiančias rudens spalvas.
    Man iš visų medžių gražiausias beržas. Nei vienas medis neturi tokio balto kamieno. O, kasos, kasos. Tarsi moteris, kuri tik lankėsi kirpykloje. Gražios geltonos sruogelės įsipynę į žalią spalvą. Ir dar vienas malonumas, kai beržynas kvepia. Kuo? Bandžiau spėti. Kapsčiausi atminties labirintuose, kol pagaliau galėjau sušukti, kaip Archimedas. Taip, aš prisiminiau. Beržynas kvepėjo kaimiška pirtimi ir vantomis.
    Atsisedau ant pievelės ir mėgavausi beržyno kvapais ir spalvomis. Buvau visai kitame pasaulyje. Mane tarsi kas paliečia. Išgirstu tyliai tariamus žodžius. Apsidairau. Aplinkui nė gyvos dvasios, tik senas, storas beržas moja šakomis, rodo kažkokius ženklus. Gerai įsiklausau. Tikrai girdžiu žodžius. Su manimi jis pasisveikina ir pažada atskleisti seną paslaptį. Žinote, ką aš sužinojau? Na, geriau nebekutensiu jūsų smalsumo. Štai klausykite, ką man papasakojo senasis beržas.
    Seniai, seniai miško karaliais buvo beržai. Kamienai jų buvo balti, balti, kaip sniegas. Jie tryško tyrumu ir gerumu. O, visos geros gyvos būtybės labai pergyvena, kai mato neteisybę ir kitus negerus dalykus. Drebėjo beržų širdys karų ir priespaudos metais, kai draugas draugą išdavė, kai vaikai neklausė mamos. Kiekvieną kartą baltoji žievė raukšlėjosi ir juodavo, gėrė blogį į savo baltą odą. Štai kodėl beržų žievė nusėta juodomis dėmėmis.
    Aš tikiu, kad beržas norėjo paprašyti, kad mes darytume daugiau gerų darbų. Tai, gal tikrai papuoškime beržą baltu rūbu.