Supasi uogos raudonos raudonos,
Tik dar jų neskinsiu, oi ne.
Grožėsiuos viliokėm iš tolo, iš tolo
Vikruolio upelio krante.

Gal žiemą, kai šaltis truputį pasaldins,
Ragausiu su baltu sniegu.
Tik uogas rausvąsias kas man beišsaugos,
Žinau, jos ir paukščiams gardu.

Pavasarį šakos žiedų kekėm sviro,
Lyg aukštosios ievos švytėjo baltai.
Per vasarą uogas augino, nokino
Gražuoliai miškų putinai.

.................................................

Lapai pagelto, nuskrido pavėjui,
Pusplikės šakos sušvito ugnim.
Lyg Mozė į degantį krūmą žiūrėjau...
Gal gi jis kalbės su manim?