Žiūriu dabar į važiuojančias mašinas.. Ateina keistas suvokimas, kad ne išvažiuoti man reikėjo.. Tiesiog reikia judėti, keistis, tobulėti.. Vaikščiojau kažkurią dieną Vilniaus centru...
Šaltas, frigidiškas, šimtus metų mindžiotas jo grindinys, bejausmis, atbukęs.. Ir aš, tokia jauna, maža pilna emocijų, iš kurių pati suvokiu ne visas, ne visas noriu savyje nešioti.
Atgrasūs, nepažįstami žmonės..
Taip ir kovojam su miestu. Kišu jam savo jausmus, o jis juos išsiurbia, tačiau nesugeria. Atiduodu kažkur, kažkam kitam, išmeta.
Bet  dabar sėdžiu savo kukliam kiemely, septintam aukšte. Žmonės jį balkonu vadina.
Sėdžiu ir vienoje pusėje matydama miesto šviesas, erdvę, kupiną gyvenimų, mirčių, džiaugsmo, liūdesio..
O kitoje pusėje patraukliais vingiais pasidabinęs kelias. Nuostabus. Tuščias, bet kartu toks pilnas.. Pilnas kažko, ko dar nesugebu suvokti.
Ir suprantu dabar, ach, kaip aš puikiai suvokiu tai, ką jaučiu jau taisp senai.
Man reikia KELIO. Ne Vilniaus, ne Rygos, ne Klaipėdos. Būtent to kelio. Ne pastovaus buvimo jame, nes jis kaip ir visa kita ilgainiui ima Tave siurbti, siurbti.. Naujų vietų, naujų veidų.
Aš užkariausiu pasaulį. Šita maža, drovi mergaitė pasuks jį taip, kad priklausytų jai, visas.
Su žmonėmis ir šaltais miestais, kuriuos vieną po kito prijaukins.
Tam reikia laiko, aš tik žmogus, teturiu savo gyvenimą. Bet spėsiu padaryti tai, ką noriu.
Neužstrik.
Neprisirišk.
Nes kuomet kažkas Tau taip tikrai brangu, būsi pasirengęs visad TAI paleisti.
O jei branginsi ne ta maniera, kuria reikėtų.. Tuomet tai dings. Dings, kaip dingo mano mylimasis, draugai, šeimos šiluma.
Džiaukis mažmožiais, nes kitaip jų neteksi, vien tam, kad vienis sugebėtų padėt Tau suprasti, kaip visa brangu ir šventa.
Mintys, laimė, džiaugsmas.
Užkariauk žmones, miestus, šalis.
Juk gali.