Jeigu laiko chirurgas man atmintį išoperuotų –
Nešnabždėtų sakralinis tekstas saldėsiais ausy
Iš palaimos etapo, prisodrinto paryčio juoko.
Visiškai įtikėčiau, kad žmonės paveiksluos – tikri.
Kad yra didi Meilė, yra ir mesjė Nuoširdumas
Bei puotaujančių salėj drabužiai tokie paprasti,
O tapyti veidai susilieję be jokių karūnų,
Be konkursų, kur vienos gražuolės kitų priešaky.
Būtų dienos be melo – trumpai tokios dienos pabūtų –
Tavo sniegas be kruvino pėdsako gultų gatves,
Vėlei eičiau, kol tu įviliotum į kalbančią žūtį –
Kad klausyčiaus sakralinio teksto – kartočiau ligas.