Jei kaip aš – tu pažvelgtum gilyn į akis,
Ir jose tarp ligų pasiklyst nebandytum,
Tu įžvelgumei ten išblaškytas viltis,
Išsipildančias tiems, kas tuo labai tiki...

Akių gelmėje atsispindi riba,
Už kurios – rodos - laiko nėra,
Ir kas kartą - peržengęs ją,
Suprantu – atrandu tik save...

Tai, ką tu įžvelgi – tai tik tavo pasaulis,
O po saule - pasaulių tiek daug...
Man visad atrodė - jungtis - geriausia,
Gal todėl susidaužti dažnai nebandžiau...

Akių gelmėje, atsispindi riba
Už kurios – rodos - laikas išnyko,
Ir kai nuolat žvelgi tu į ją –
Supranti – ne kiekvienas suranda save...

Tu regi akimis, rodos, visą pasaulį,
O matai tik tai - tai, ką suvokti gali.
Negana - juk, dar nori matyt širdimi -
Ne vien jausmais - įkeltais kitų mintimi...

Akių gelmėje, atsispindi riba
Už kurios – rodos - laikas išnyksta,
Ir kas kartą pažvelgęs į ją –
Suprantu – laikas peržengt save...

Tu matai tai, ką tūkstančiai matė,
Ir bandai vis įžvelti giliau ir kitaip,
Ties riba vėl - laikas (tampa) svarbiausia,
Tik, jei tu neišnyksti kartu su riba ...

Akių gelmėje, taip ir liktų riba
Už kurios – rodos - laikas išnyko,
Ir jeigu jos nepaversi jėga ar veiksmu
su laiku ištrinsi kartu ...
         Gal suprasi – bet bus per vėlu...