aš visą laiką bėgu – taip greitai, kad nejausčiau,
kad atspindžiais miražų širdis neapdulkėtų.
kai skruostus glamonėja naktis žvilgsniu juodžiausiu
ir kartais net atrodo, kad negirdžiu jau nieko --

tik perdegu ir vėl degu – kol sudegu akies rainelėj
vėl žiežirbom nugludink – pasauliui apsivertus
kad parakas liepsnoj susprogtų, dūmai slėptų
plyšius mano krūtinėj kaskart akis užmerkus.

tarp vyzdžių kol įžiebta taip lydosi naktis
ir nebeskauda – tarsi – ir neskaudėjo niekad
mylėk mane iš lėto, kai sirpsta pilnatis
labiau negu gali – kad neišnykčiau niekur