Trečias skyrius
Slinko dienos. Gyvenimas tekėjo sava vaga: įprastas – dieną keitė naktis, naktį – diena. Išaušus rytui žmonės skubėjo į darbą, vakare – grįždavo namo pavargę, irzlūs – kartais, gal, laimingi. Kodėl? Vien todėl, kad praėjo dar viena diena, kuri artina pabaigą – artina mirtį. Jie nesupranta šito ir todėl džiaugiasi: artėjančiomis išeiginėmis, atostogomis, atlyginimu – suvokdami tik šią gyvenimo pusę ir nematydami tikrosios. Rūpesčiai, džiaugsmai, melas, apgaulės... Kas jaučia ribą tarp laimės ir to nekenčiamo jos antonimo. Vieniems grįžus namo pakanka rasti mylimą žmoną ar vyrą, vaikus, kitiems – ne. Jiems reikia kažko daugiau. Galbūt jie teisūs, nes tai tik dalelytė laimės, kuriai reikalinga galybė papildinių. Ir vienas iš jų, bene esminis, būtinas, yra pinigai. Pinigai... Jų visuomet trūksta. Kas atsisakytų gyventi turtingai, pirkti tai ko širdis geidžia, vaikščioti po prašmatnius restoranus, važinėti naujutėlaičiais „Mersedesais“?.. Kas? Galbūt tai tiesa, kad laimė ne piniguose, bet labai sunku paneigti teiginį, kad laimė jų, pinigų kiekyje. Tai ne įrodinėjama teorema, o neginčijama ir neneigiama gyvenimo aksioma, nes niekada nebūsi pilnaverte visuomenės ląstele, jei tavo kišenėse švilps vėjai. Nežinia kodėl taip yra ir kas skirstė žmones į turčius ir elgetas. Deja, kažkas paskirstė ir daugumai teko elgetų vaidmuo; o saujelė gyvena pertekliuje, lobsta toliau ir valdo pasaulį. Keista, bet jiems šito vis viena maža. Tad kur teisybė? Kur ji, ir ar aplamai ji yra, ar beegzistuoja? Teisybė... O gal tai tik juokingas žodis, seniai uždengtas stora praeities širma, palaidotas ir negrįžtamai iškeliavęs, likęs nebe visų prisimenamoje praeityje ir tik kartais atsibastantis sapnuose ar pagimdomas nesveikos psichikos svaičiojimų.

Kuo toliau, tuo labiau Astas juto, jog trūksta oro. Toks gyvenimas jį slėgė. Rytais Oksana išeidavo į darbą, o jis slampinėdavo iš kambario į kambarį, valkiodavosi pasikeitusiomis miesto gatvėmis stengdamasis negrąžinti praeities prisiminimų, spoksodavo į parduotuvių vitrinas arba sėdėdavo kokioje nors nuošalioje gatvelėje pasislėpusioje pustuštėje kavinėje ar bare ir gurkšnodavo alų. Diena iš dienos Astas vis geriau ir geriau suprato esąs nebetinkamas tokiam betiksliam egzistavimui, nebetinkamas tam gyvenimo būdui, kokį praktikavo prieš tuos nelemtus aštuonerius metus. Jis matė jaunimą leidžiantį laiką taip, kaip kadaise Astas pats jį leido ir jam darėsi gaila tų jaunų vaikinų bei merginų, nors nežinojo kaip jiems galėtų padėti. Ir apskritai, ar kam nors reikėjo jo pagalbos? Juk jie, būtent jie dabar kūrė savo likimą, savo amžių, savo kartą, kuri dominavo. Nejaugi ir ši karta prarasta? Vargu. Prarasta karta. Tai buvo Asto karta; taip ją vadino. O kuo skiriasi ši karta? Nebent tuo, kad kur kas laisviau elgiasi – nebeslepia cigaretės, nebebijo pasirodyti su alaus buteliu rankoje, svaidosi žodeliais, kuriuos jie išdrįsdavo ištarti tik gerai apsidairę aplinkui... Laisvės karta – laisva ir... vėl prarasta? Galbūt jos visos prarastos iki tol, kol jas kas nors atranda, o gal, kol pačios nesugrįžta, neatranda savęs, nesubręsta pilnaverčiam gyvenimui.
Astas jautė kaip jį ima erzinti ši beveidė žmonių masė nuolat zujanti miesto gatvėmis – kažkuo nepatenkinta, irzli, gaudžianti, besistumdanti, tarytum visą laiką stovinti eilėje ir be jokio džiaugsmo tempianti eilinės dienos naštą. Net pavasario oras, tarytum norėdamas pritapti prie subjurusios visumos nuotaikos, irgi pablogėjo, dažnai ėmė lyti, atšalo.
Galiausiai Astas nusprendė, kad atostogauti ir be naudos leisti laiką pakaks – pakaks pūti šitam ramybe prasmirdusiam pasaulyje. Metas kažką veikti. Ilgą laiką jis kūrė planus, bandė susikaupti, suprasti, kam grįžo, ir dabar, baigęs subręsti, nusprendė: metas, nes kitaip ir jis ištirps minioje.
„Neturiu tapti tokiu pat beveidžiu, kaip jie, – mąstė Astas. – Aš turiu veidą. Savo. Įgavau jį ir privalau išsaugoti, kad išlikčiau savimi. Niekada nekenčiau plagiato.“
Jis grįžo tam, kad užbaigtų nebaigtus darbus – nelengvus, pavojingus, turbūt, netgi smerktinus, kad baigęs juos pajustų malonumą, nes visi kiti malonumai jam tebuvo antraeiliais, neturinčiais jokios prasmės ir visiškai tušti. Jau labai seniai jie tokiais tapo. Todėl dabar liko žengti žingsnį ir svajonės galėjo išsipildyti. Pinigų jis turėjo pakankamai. Visai netikėtai dar įsigijo gražią merginą, kuri kas vakarą grįždavo pas jį. Tačiau Oksana jo nedomino. Ne, domino, bet tik tam, kad patenkintų savo vyriškus poreikius, tam, kad jos draugija paįvairintų vienatvę. Jausmų nebuvo; Astas jau seniai juos prarado, neteko, juos atėmė piktas likimas. O vargšė mergina prie keistojo nuomininko jau suspėjo prisirišti. Oksana puikiai prisiminė Asto žodžius, jo prašymą neįsimylėti, tačiau tai neatrodė paprasta, o veikiau tapo net neįmanoma. Mergina su baime grįždavo namo ir su palengvėjimu atsidusdavo savo bute radusi Astą. Ji bijojo tos dienos, kada neberas jo ir vėl liks viena. Bijojo ir stengėsi kuo nors padėti Astui, nes matė, kaip jam darosi sunku, matė, kaip jis blaškosi it žvėrys uždarytas į narvą ir nori ištrūkti, bet negali. Oksana sunkiai suvokė, kas vyksta Asto širdyje, tačiau iš visų jėgų stengėsi, bandė su juo kalbėti apie praeitį, bandė suartėti, sužinoti jo ateities planus. Kurį laiką merginai tai neblogai sekėsi; Astas tapo pakankamai atviru, tačiau paskutinėmis dienomis jis vėl užsisklendė savyje ir nuo jos nutolo. Ne vien nuo jos – nuo viso pasaulio. Astas visiškai užsidarė savyje, neleisdamas net prognozuoti, kas su juo bus po akimirkos, po valandos, rytoj, poryt, užtrenkęs savojo gyvenimo duris ir tvirtai jas užsklendęs iš vidaus.
Vieną vakarą, kada Astas, grįžęs paniuręs po eilinio, betikslio slampinėjimo po miestą, prausėsi duše, Oksana, kaip rūpestinga namų šeimininkė, norėjo sutvarkyti kambarį. Ji priėjo prie kėdės, ant kurios gulėjo netvarkingai numesta Asto striukė, ir pakėlusi ją buvo bekabinanti ant pakabos, bet striukės kišenėje pajuto esant kažką sunkų. Mergina niekada nebuvo raususis svetimuose daiktuose, o tuo labiau kišenėse, tačiau šįsyk, lyg prieš jos pačios valią, ranka pati slystelėjo į Asto striukės kišenę ir užčiuopusi pistoleto rankeną, jo vamzdį, nudegusi pirštus į šaltą ginklo metalą, staigiai spruko iš jos lauk. Oksana numetė striukę atgal ir klestelėjo ant sofos negalėdama nuleisti išsigandusio žvilgsnio nuo jos, tarytum laukdama, kad iš striukės išlįs didžiulė baisi gyvatė ar koks nors mistinis monstras.
Mergina jau žinojo, kas jis toks, žinojo, kuo užsiėmė anksčiau, tačiau tai buvo kažkada, tai buvo kažkur toli, pagaliau, tai buvo taip netikra – kaip sapnas, kurį miglotai gali prisiminti atsibudęs. Kaip bebūtų stengusis kratytis šių minčių, tačiau širdies gilumoje Oksana suprato – Astas žudikas; ji nenorėjo apie tai galvoti, bandė pateisinti jį ir tai jai neblogai sekėsi. Bent jau iki šiol. Tačiau šis pistoletas buvo čia, jos bute, jo kišenėje. Oksana pati ką tik jį lietė, jautė šaltą jo prisilietimą, tarytum pati mirtis jai būtų ką tik paspaudusi ranką. Tai buvo įrodymas, tiesiog neginčijamas įkaltis. Dar niekada savo gyvenime Oksanai neteko liesti ginklo, o dabar jis atsidūrė beveik jos rankose, todėl mergina sutriko, nebežinojo ką daryti: elgtis lyg niekur nieko, atkalbinėti ir stengtis pastoti kelią kažkam baisiam, pagaliau, gal pranešti policijai – išduoti. Juk gali būti, kad jis vėl ruošiasi kažkokiam baisiam nusikaltimui. Ką daryti? Kur rasti atsakymą? Kas galėtų patarti? Niekas?! Likus vienai, Oksanai darėsi baisu.
„O gal galiu išgelbėti žmonių gyvybes? Gal net padėti pačiam Astui? Tereikia surinkti 02, – mąstė mergina ir stengdamasi paneigti, perbraukti įkyrias mintis, tęsė: – Ne, aš neturiu teisės šito daryti. Ne... Jis tiki manimi. Pasitiki. Ne...“
Oksana atsistojo, dabar jau ryžtingai pakėlė nelemtąją striukę, ir pradėjo naršyti po visas kišenes, tarytum ieškodama dar daugiau įkalčių, leidžiančių pateisinti jos juodus įtarimus. Cigarečių pakelis, firminis žiebtuvėlis, odinė piniginė, banko kortelė; visa tai merginai jau buvo pažįstama. Nieko ypatingo, tačiau vidinėje kišenėje slypėjo dar vienas svarbus jos radinys – žalias Lietuvos piliečio pasas. Nuo susijaudinimo virpančiais pirštais Oksana atvertė paskutinįjį paso lapą, kuriame puikavosi kur kas jaunesnio Asto nuotrauka, ir perskaitė: Ignas Šaltenis...
„Kodėl?.. Kodėl?..“
Trinktelėjusios vonios kambario durys nutraukė merginos mintis. Įėjo Astas. Apsirišęs liemenį didžiuliu, tamsiai mėlynu rankšluosčiu, išmargintu neaiškiais kinietiškais ornamentais ar hieroglifais, dabar jis atrodė tokiu paprastu, švelniu ir mielu, neginčijamai panašiu į šių namų šeimininką, tačiau tuo pat metu ir tokiu tolimu, atitrūkusiu nuo šį pasaulį supančios erdvės, svetimu, visai ne tokiu, kokie yra kiti žmonės, ne vien savo išore – raumeningais pečiais, krūtine, įdegusiu saulėje kūnu, bet ir vidumi – savo mąstysena, elgsena, pagaliau, savo slėpiningumu, keistu ir nepaaiškinamu valingumu.
Oksana tebesėdėjo ant sofos ir tebelaikė vienoje rankoje paėmusi už vamzdžio nelemtąjį pistoletą, o kitoje – atverstą Asto pasą. Nuslydusi nuo jos kelių striukė gulėjo ant grindų. Merginos akys klaidžiojo paso puslapiais, niekaip nesuprasdamos to, kas ten parašyta. Oksana visiškai nekreipė dėmesio į ką tik įėjusį Astą, lyg tai jo neliestų, o tai ką daro ji, būtų vien jos reikalas.
– Ignas Šaltenis... Ignas Šaltenis... – pašnibždom, vos girdimai kartojo merginos lūpos. – Ignas Šaltenis... Ignas...
Astas iškart suprato, kad jo striukėje Oksana rado ginklą, kurį jis vakar nusipirko, vargais negalais radęs pardavėją, viename, prie turgavietės prigludusio seno namo rūsyje. Galų gale pakėlusi akis nuo paso, mergina įsmeigė klausiamą ir primygtinai reikalaujantį paaiškinimų žvilgsnį į Astą. Ji nesitraukė. Netgi nesulaukusi momentalių pasiaiškinimų, kurių šiuo momentu naiviai tikėjosi, ji nesiruošė tylėti, nesiruošė trauktis neišsiaiškinusi visko iki galo. Oksana laukė ne vien atsakymų į jos klausimus, bet ir pasiteisinimų, netgi atsiprašymų, kurie, jos manymu, šiuo momentu buvo būtini ir neišvengiami. Tačiau Astas priėjo, atsargiai paėmė iš jos rankų ginklą ir visai nepateisinęs jos lūkesčių, pratarė:
– Tau jis netinka. Mačiau moterų, kurioms ginklas tinka prie veido kaip papuošalai, tačiau tu esi grožio ir gyvenimo įsikūnijimu, o jis – neša mirtį. Tu kur kas geriau atrodai su rašikliu rankoje ir krūva sąsiuvinių po pažastim arba taure vyno, koketiškai ir gundomai keliama prie raudonai nudažytų lūpų.
Jis nesutriko, nepyko, nešaukė, o šypsojosi. Pasilenkęs pakėlė nuo grindų striukę, įdėjo į kišenę pistoletą, po to atsargiai paėmė iš merginos rankų pasą ir įkišo jį ten pat, iš kur Oksana jį ištraukė. Pakabinęs striukę koridoriuje ant pakabos, suprasdamas, kad be klausimų šįsyk neapsieis, Astas grįžo atgal į kambarį.
– Iš kur jį gavai? – Jį pasitiko merginos klausimas. Tik dabar Oksana suprato blogai pasielgusi, nes landžiojo po svetimas kišenes ir kaip maža mergytė, sugauta vagiant saldainius, raustelėjo. Tačiau pusiaukelėje ji nesustojo – uždavė dar vieną klausimą: – Kam tau reikalingas pistoletas?
Astas pažvelgė į sutrikusį, bet ryžtingą Oksanos veidelį, žvilgsniu paglostė išsitaršiusius jos plaukus, nuogas šlaunis, kurių nebedengė prasiskleidę ir nuslydę į šonus chalato atlapai, ir sustojęs ties iškilia, besikilnojančia krūtine, pagalvojo:
„Ji tikrai velniškai graži.“
Jis vėl šyptelėjo, atsitūpė priešais merginą ir paėmė ją už rankų. Rankų Oksana neatitraukė, tačiau jos akyse Astas įžvelgė dar kartą šmėstelėjusį nepasitikėjimą ir baimės kibirkštėles.
– Kas tu, pagaliau, esi iš tikrųjų – Astas ar?.. – trumpam, tarytum pamiršusi antrąjį savo draugo vardą, mergina nutilo, bet po akimirkos pratęsė: – Ar Ignas? Taip, suprantu, ir jau žinau ką atsakysi. Manęs tai neliečia. – Uždavusi klausimą, Oksana tarytum teisinosi. – Tu tik mano nuomininkas. – Su tam tikra širdgėla pridūrė ji. – Valgai mano virtuvėje, naudojiesi mano dušu, miegi mano lovoje, pagaliau dulkini mane kada tik gali, kada tau atsistoja... – Iš jos lūpų sklido priekaištai, pyktis, net nusivylimas. – Tad klausyk, gal bent galiu žinoti su kuo dulkinuosi – su Astu ar su Ignu? – Prakalbusi tyliai, vos girdimai, apimta gėdos jausmo, staiga Oksana užsimiršo ir jau vos nešaukė. Jos akys keistai žaižaravo ir keitė spalvą – darėsi tai pilkos, tai žalios, tai vėl rudos – priklausomai nuo balso intonacijos.
– Tau reikia tai žinoti? – Staiga nepasitenkinimo atspalvį įgavusiame Asto balse suskambo nuostaba. Jis nekreipė dėmesio į įsiaudrinusią merginą, toliau ramiai šypsojosi ir tebeglostė jos ranką. – Tu jau pakankamai daug apie mane žinai ir turėtum suprasti – laikas įkalčių nepanaikina. Nors pamirštas, bet vis tiek esu ieškomas. Mane gali rasti, sulaikyti, o šito man visai nesinori. – Astas paleido Oksanos ranką, atsistojo ir pridūrė: – Tau, mažyte, aš būsiu Astu. Žinok, tu dulkinsies su Astu. – Jis vėl nusijuokė. – Taip, kada išvydau šį pasaulį, mane pakrikštijo tėvai. Astas Žemaitis. Na, o pagal pasą, kuris, gali neabejoti, tikrut tikrutėlis, aš Ignas... Bet... Tau tai tikrai neturi jokios reikšmės. Ignas aš tiems, kurie gali mane išduoti, kurie nori atsikratyti, kurie manęs nekenčia...
Oksana priėjo prie lango, atitraukė užuolaidą ir ilgai žvelgė kaip medžių viršūnėse nuo šakos ant šakos strykčioja, čirškia, pešasi tokie maži, putlūs, judrūs ir visai nerūpestingi žvirbliai. Jie džiaugėsi dar viena šilta diena, pavasariu, artėjančia vasara. Pavakario saulė, pasislėpusi už daugiaaukščio namo, kuriame gyveno Oksana, dar žėrė spindulius ant kitoje kiemo pusėje augančių medžių, priešais stovinčio namo viršutinių aukštų langų, kieme žaidžiančių vaikų, klojo ant kiemo didžiulį namo, šešėlį, kuris dengė žolę, nediduką gėlyną kiemo viduryje ir netgi dalį priešais stovinčio namo sienos. Tačiau jau greitai saulė turėjo nusileisti dar žemiau ir visai pranykti už horizonto, kuris mieste tiesėsi kur kas aukščiau žemės. Vakaro ramybė ir kieme žaidžiančių vaikų klegesys, toks pat linksmas, toks pat nerūpestingas, kaip žvirblių čirškesys, nukenksmino vakaro liūdesį ir bandė išblaškyti slogias, nešvarias mintis.
                     „Ką daryti? – tebesvarstė mergina. – Išvaryti?.. Pasilikti?..“
Oksanos mintys visiškai ištuštėjo, išsisklaidė, tačiau kuo ilgiau ji svarstė, tuo darėsi tikresnė, kad Asto prarasti nenori, netgi jei šis kažkada padarė baisią klaidą, o gal net dabar gali padaryti kažką blogo, tačiau jai šis žmogus tapo nepaaiškinamai mielu, švelniu ir geidžiamu. Mergina atsigręžė. Tarytum visai nieko nebūtų įvykę, Astas ramiai sėdėjo ant sofos nerūpestingai įsistebeilijęs į televizoriaus ekraną.
„Iš kur pas jį tokia ramybė? Iš kur?.. – pagalvojo Oksana. – Matyt pats Dievas jį pasiuntė, kad vėl išbandytų naivią ir išpaikusią mergiūkštę. Tad padėk man, Dieve...“
Ji giliai atsiduso ir priėjusi, atsisėdo šalia Asto, užsimetė koją ant kojos, paėmė nuo spintelės brangių cigarečių pakelį ir stengdamasi visiškai nusiraminti, užsirūkė. Kambarį užliejo malonus mėtinių cigarečių dūmų aromatas
– Tu grįžai keršyti? – tarytum susitaikiusi su šia mintimi, bet dar nebūdama visai tikra, paklausė mergina.
Astas patraukė žvilgsnį nuo televizoriaus ekrano, iš kurio sklido Britney Spears dainų melodijos, ir pažvelgė į Oksaną. Jis nebuvo tikras ar verta atskleisti savo planus, savo paslaptis merginai iš baro, su kuria visai neseniai susipažino. Ji ir taip jau labai daug žinojo, bet tai buvo praeitis, o dabar norėjo dar ir jo ateities. Astas niekada nemėgo dalintis tuo, ką ketina veikti. O dabar? Kam jai tai žinoti? Nors jis jautė keistą pasitikėjimą šia mergina, tačiau nenorėjo jos velti į savo gyvenimą, nes žinojo koks jis nešvarus, nelengvas ir su kaupu pilnas pavojų – tuo labiau, kad Oksana buvo paprastų paprasčiausia mergina, nepatyrusi ir net neįsivaizduojanti tos gyvenimo pusės peripetijų, kurioje gyveno Astas. Tačiau Oksana tebelaukė atsakymo. Ji nenuleido nuo Asto veriančio, reikalaujančio, maldaujančio žvilgsnio tol, kol galų gale jis sutiko su jos nebyliu prašymu ir patenkindamas, kartu patvirtindamas merginos abejones, pratarė:
– Taip.
– Bet kodėl?! – Oksana vos nesušuko. – Nejaugi per tuos metus nepamiršai skriaudos? Tuo labiau, kad tu irgi nebuvai šventuoju. Ką tik pats sakei, kad už tai kuo anksčiau užsiėmei, net dabar gali pakliūti už grotų.
– Pamiršau? – Gan paskubom Astas nutraukė merginos žodžius, kurie jam pasirodė kvaili, naivūs, netgi įžeidžiantys, bet jokiu būdu nesuprantantys, nepateisinantys, neturintys teisės tęstis. Oksana pastebėjo staiga suirzusį ir net pyktelėjusį Asto toną. – To ką jie man padarė, pamiršti neįmanoma, – tęsė jis. – Išdavystės aš dar niekam neatleidau ir neatleisiu. Ir tai, kuo buvau priverstas užsiimti po to, kada mane išgujo kaip nebereikalingą šunį iš namų, privertę prarasti viską, tebuvo visų šių įvykių paseka. Tada mane sutrypė, nors aš niekam nenorėjau blogo, apkaltino ir paniekino. Jie tikėjosi ir iki šiol tebesitiki mane sunaikinę, tačiau jie klysta, nes nežino, kad aš gyvas, nežino, kad aš jau čia ir artėju, ateinu pas juos mirties pavidalu. Tada prisiekiau, o savo priesaiką visuomet vykdau. Tam aš grįžau, Oksana, tam... Aš svajoju tapti budeliu-teisėju. Galbūt tau keista ir baisu, bet būtent tokį žmogų neapdairiai įsileidai į savo namus. Oksana, aš neapgaudinėju tavęs, o sakau tiesą. Tu žinai, kas aš, ir galvok apie ateitį. Ji tikrai gali būti skaudi.
Stojo mirtina tyla, kuriai visiškai apkurtinti neleido iš televizoriaus ekrano tebesklindantys muzikos garsai, linksmi ir visai nesiderinantys su ką tik ištartais žodžiais. Kur kas geriau dabar būtų tikęs gedulingas laidotuvių maršas. Bet...
– Astai, kodėl negali gyventi kaip visi žmonės? – Pagaliau paklausė Oksana. Jos žvilgsnis vėl klajojo kažkur toli, už lango, dangaus platybėse. Jis ieškojo atsakymo, o gal bandė rasti paguodą pasimetusiai sielai.
– Kaip visi? – Asto balsas privertė ją sugrįžti į kambarį. Jis nuspaudė raudoną televizoriaus distancinio pulto mygtuką ir nenorėdamas pratęsti dar didesnės tylos, prašneko iš lėto tardamas žodžius: – Oksana, negalima visų vertinti vienodai. Aš ne toks kaip visi ir niekada tokiu nebuvau... Nebuvau ir nenoriu tokiu tapti. Tu nesuprasi... Tai labai sudėtinga... Sudėtinga paaiškinti tam, kas pasaulį mato vien rožinėmis spalvomis. Tos spalvos iškreiptos, bet žmonės klysta ir stengiasi matyti vien jas, nes kitokių bijo – bijo kitokio gyvenimo. O aš gyvenau su žvėrimis, Oksana, gyvenau jų pasaulyje. Daugiau kaip aštuonerius metus staugiau vilku toli nuo namų, nuo gimtinės, negirdėjau gimtos kalbos ir apskritai, pamiršau daugybę žmogiškųjų savybių. Privalėjau gyventi pagal laukinius, žiaurius įstatymus ir verčiau tai daryti kitus. Kartais buvo sunku, labai sunku. Sunkiausia buvo pradžioje... Žinai, Oksana, yra tokia patarlė: „Ir šuo kariamas pripranta“. Tapęs šunimi, pripratau ir aš. Tačiau net šuo turėjo svajonę... Gyvenau su mintimi, kad ateis keršto valanda už mano prarastą gyvenimą ir man darėsi kur kas lengviau. Dabar ji atėjo, priartėjo, ir aš laimingas. Deja, kitaip gyventi nemoku. Žinau, Oksana, galbūt tu pasmerksi mane, galbūt norėtum, kad aš, kaip visi žmogeliūkščiai, kurie tave supa darbe, gatvėje, visur ir visada, kaip, beje, tu pati,– kelčiausi ryte iš šiltos lovos, eičiau į darbą, ten žeminčiausi, kam nors įrodinėčiau savo tiesą... Vakare grįžčiau namo, lėkčiau į supermarketą apsipirkti... Tu norėtum ištekėti už manęs?.. – Buvo neaišku kas tai – klausimas ar balsu reiškiamos mintys. Oksana tylėjo, o Astas tęsė: – Tu lauktum manęs grįžtant iš darbo, kad atneščiau atlyginimą. Pinigų visuomet neužtenka... Ne! Galbūt tave toks gyvenimas tenkintų. Duok Dieve, kad tu jį gautum, rastum, susikurtum. Tačiau man tokio nereikia. Vargu ar kada apie tokį svajojau. Oksana, aš tik svečias šiame problematiškame pasaulyje, lygiai taip pat, kaip ir tavo namuose. Svečias. O svečiai išeina, išvažiuoja palikę tik prisiminimus – kartais gerus, kartais blogus, o kartais visai jokių. Išeisiu ir aš, dingsiu vėl, nes taip reikia. Kam? Kažkam... Visų pirma man... Jei išvarysi, išeisiu dabar, tuoj pat, ir tikrai nesupyksiu – suprasiu. Mano gyvenimo būdas nelengvas, bet jame nėra tų problemų, kurių pilnas tavasis. Jis daug paprastesnis ir turi tik du kriterijus, du egzistavimo būdus. Arba gyveni, arba ne. Arba tu galingas ir nenugalimas, arba tave sunaikins ir tu dingsi. Jei gerai pagalvojus, taip yra visur, netgi čia, aplink tave. Tik pasireiškia tai daug švelnesnėmis formomis. Vilkas visada suėda avį – tik pagal manuosius, nerašytus gyvenimo įstatymus iškart, nesislėpdamas ir nebijodamas aptaškyti krauju žemę, o pagal tavuosius – iš lėto, pasigardžiuodamas, stengdamasis neatkreipti kitų dėmesio. Vilkas visuomet teisus, kol savo kelyje nesutinka tigro, nes tigras teisesnis – tigras galingesnis. Nejaugi tu manai, Oksana, kad geriau mirti lėtai? Ne, tu klysti, jei taip manai. Ne kartą mačiau kaip mirštama iš lėto, kančiose ir laukiama mirties kaip išganymo, kaip Dievo dovanos, nes gyvenimas kartais virsta nebepakeliama kančia.
Oksana prisislinko prie keistojo savo svečio ir apglėbė jį rankomis. Keista, bet kuo baisesnius dalykus jis pasakojo, tuo mielesnis jai darėsi. Merginos akyse blizgėjo ašaros – keistos ir nežinia kokios – skausmo ar liūdesio, džiaugsmo ar baimės. Šis vyras neliks su ja. Oksana tik dar ir dar kartą tuo įsitikino, dar kartą išgirdo tai, ką jau žinojo, tačiau jai buvo gera šalia Asto ir ji stengėsi išnaudoti bent tas trumpas akimirkas, kol jis sėdėjo šalia ir dar nedingo tirštame ateities rūke.
– Atleisk... – vos girdimai sušnabždėjo mergina. – Atleisk, kad tavęs nesuprantu. Aš noriu suprasti...
– Atleisti? Ne, Oksana, ne, aš nepykstu. Puikiai matau, kokie mes skirtingi, ir visai neprašau tavo supratimo ar palaikymo. Man tik gaila, kad naudojuosi tavimi, tavo gerumu... Neturėčiau šito daryti. Tai šiek tiek pakeitė mano planus, užvilkino juos. Tavo prieglobstyje aš aptingau, bet jaučiu kaip kaupiasi ir grįžta mano jėgos. Aš tikrai buvau pavargęs.
– Ar bent žinai kam ruošiesi keršyti? – Oksana norėjo žinoti viską. Ji kamantinėjo Astą, tarytum būtų ne mokytoja, o nepriekaištingai savo darbą atliekanti profesionali tardytoja.
                     – Kam? – Astas nusijuokė. – Visus tuos metus žinojau kam. Kūriau planus, šimtus kartų keršijau mintyse ir sapnuose...
Staiga, nei iš šio, nei iš to, Oksana nusprendė baigti šią temą, ji stryktelėjo ir visai pasikeitusiu, nerūpestingu ir linksmu balseliu sučiauško:
– O man rytoj šventė – paskutinioji mokslo metų diena.
– Puiku, sveikinu. – Tarytum laukęs ir ruošęsis tokiai pokalbio atomazgai, Astas padovanojo merginai bučinį ir liūdnokai paklausė: – Reiškia aš sugadinau tau šventę?
– Ne, Astai, ką tu? Žinai, noriu išgerti, noriu atšvęsti jau šiandien. Eime kur nors, pasėdėsim. Aš laiminga, kad tu esi...
„Kvaiša, – mintyse reziumavo Astas. – Ar man metas į beprotnamį... Anksčiau Naujojoj Vilnioj buvo durnynas1. Įdomu, ar tebėra.“
Dabar Astas priėjo prie lango. Saulė jau nusileido, bet dar netemo, nors miesto stogais jau tyliai šliaužiojo vakaras.
– Ką tu jauti, kada baigiasi mokslo metai? – staiga atsigręžęs į atsakymo tebelaukiančią merginą, paklausė jis.
– Aš? – Nesitikėjusi tokio klausimo, Oksana sutriko. – Nežinau... Tai tik treti mano mokytojavimo metai. Aš dar nelabai įsijautusi į šį darbą, nors jis man patinka.
– O aš, pamenu, jusdavau metų bėgsmą. Jusdavau, kad dar vieni metai kažkur negrįžtamai iškeliavo. Metai, metai... – Asto balse skambėjo melancholija. – Kiek daug jau jų iškeliavo. Kurie iš jų buvo geri, kurie blogi? Kas žino? O gal, aaskritai, blogų nebūna? Kaip manai, Oksana? – Ir net nelaukęs atsakymo, pridūrė: – Galbūt jie tokie, kokie yra, kokie turi būti, ir reikia juos priimti už gerus, nes gyvenimas ir be to trumpas, ir neapsakomai trapus.
– Dievas žino, Astai. Dievas viską žino. Jis viskam teisėjas, – kiek pavėlavusi, Oksana vis tik atsakė į užduotus klausimus.
– Tu tiki Dievu? – Neskubėdamas pasinaudoti merginos pasiūlymu, Astas vėl atsisėdo ant sofos. – O aš netikiu niekuo. Būna, kad net pats savimi nebetikiu. Net velniu... Turbūt todėl, kad pats buvau pragare. – Jis vėl grįžo prie neseniai nutrauktos temos. Nejučia, žodis po žodžio. Kodėl? Astas pats nežinojo, tačiau jautė – jam būtina išsikalbėti. – Aš pats buvau velniu. Tiesa, jie nesuprato šito ir norėjo priversti tikėti Alachu, melstis jam, skaityti Koraną, bet ir tai jiems nepavyko. Galų gale jie suprato, kad aš niekam nesimeldžiu ir prieš nieką nekeliaklupsčiauju. Tai daug kam buvo pravartu, nes kada visi suklaupę meldėsi, nulenkę galvas garbino Alachą, aš rūkiau, gėriau degtinę, ploviau kojas jų šventame vandenyje ir žudžiau. Žudžiau dėl jų, žudžiau už jų tikėjimą, už jų laisvę, nesiginčydamas ir niekuo nesidomėdamas, žudžiau šiaip, savo malonumui, nes man tai pradėjo patikti. Jaučiausi kaip medžiotojas, kuris džiaugiasi sumedžiojęs žvėrį. Žmonės irgi žvėrys. Homo sapiens - tai žvėris – kur kas pavojingesnis už bet kurį keturkojį. Todėl aš juos medžiojau. Už manuosius įsitikinimus keletą kartų manęs vos neužmušė. Tačiau išgyvenau.
– Tu privalai priimti mūsų tikėjimą, – ne kartą įrodinėjo barzdoti arabai.
– Tu kovoji mūsų pusėje, todėl privalai tapti vienu iš mūsų. Privalai tikėti Alachu. To prašo Koranas, – primygtinai reikalavo juodai apsirengęs imamas2. – Tik Alachas suteiks išganymą tavo sielai ir nurodys teisingą kelią į Rojų...
– Nė velnio. – Aš laikiausi tvirtai ir net nemaniau paklusti kažkieno norams, nors mačiau veidus tų, kurie manęs nekenčia. – Nė velnio. Aš – esu aš, o tu – esi tu. Tu ir melskis savo Alachui, skaityk savo Koraną. Pulk ant kelių išgirdęs azaną3 ir nors galvą prasiskelk atlikdamas namazą4. O aš pasimelsiu pačiam ponui Liuciferiui...
Ir aš išlikau savimi iki galo, įrodžiau savąją tiesą, sugebėjau sukurti savąjį „Aš“, be Jėzaus ir Isos, be Rojaus ir Edemo, be Biblijos ir Korano.
Oksana neatitraukė nuo Asto žvilgsnio, vis giliau ir giliau įžvelgdama keistus jo charakterio bruožus, vis geriau ir geriau pažindama šį keistą ir slėpiningą, tvirtą it kalnas, bet kažkodėl jai atsiveriantį žmogų.
„Jis manim tiki. Bet kodėl? – svarstė ji. – Kodėl jis manimi tiki? Kuo įgavau jo pasitikėjimą? Mes dar taip mažai vienas kitą pažįstam, o jis mane laiko savo geriausiu draugu. Privalau nenuvilti jo... Dieve, Astai, aišku, aš nenuvilsiu tavęs... Aš pasistengsiu...“
Oksana paėmė jį už rankos ir nežvelgdama į akis, kaip susigėdusi maža mergytė, prašančiu-kviečiančiu balseliu pratarė:
– Mums metas. Mes juk norėjome, kur nors nueiti. Tad eime, metas.

1 Durnynas – čia, psichiatrinė ligoninė(aut.).
2 Imamas – musulmonų šventikas (aut.).
3 Azanas – islame, kvietimas maldai (aut.).