Koks šiandien tu puikus, gražuoli broli kleve,
Kiek aukso pažėrei visiems po kojų!
Tik vienas taip gebi papuošti pilką žemę,
Ryškiausią rūbą jai savo dovanojai.

Pavasarį žavėjai mus žiedais, vėliau karpytais lapais,
Kol ankstyva šalna ryte ryškiai  nudažė,
Kiekvienas jų po spindulį savy mažytį slepia
Ir dovaną - rudens paletę spalvomis įstabią.

Na neliūdėk, jei žvarbūs lietūs tau šakas skalautų,
Vėliau po jas įšėlusi pūga snaigių pulkus skraidintų.
Svarbiausia – išstovėt, išsaugoti, kad nenulaužtų,
Kad žmonės žydinčias ir paauksuotas prisimintų.

Klevai klevai, didžiausios spalio gėlės,
Godžiai susėmę saulės bučinius visus,
Jūs lapais degančiais mane prie jos pakėlėt,
Dosniai sušildėte nueinančius metus.