Suraizgyta viskas, sumazgyta,
Siūlo galas skęsta vandeny.
Pagaliau ir kamuolys įkrito...
Vai, sunki ieškonė, vai, paini.

Neskaidrus tas vandenėlis, drumstas,
Vaikščioji, dairaisi paupy.
O po kojom – gal akmuo? Gal grumstas?
Užkliūni už jo ir pats klumpi.

Pamatai – esi toksai mažytis,
Na ir kas, kad ant pečių galva.
Bet ne tau žvaigždė teisybės žydi
Ir ne tau jos nuostabi spalva.

Džiūsta vandenys, siaurėja upės,
Kartais viskas būna atbulai.
Kaip yla iš maišo – klaidos grubios –
Išlenda tie siūlai, jų galai.

O tada pasiūlai: sėkim viltį,
Meile žmogui te jinai žydės.
Reikia garsiai į visus prabilti:
– Žmonės, nepraraskime širdies!