Laiko juodas buldozeris rėžė skaudžiai per širdį,
Per verpstę nervų kuodeliu pakabinto ant rato –
Visi pakilimai ir skrydžiai tik dieną bevirkdo,
O mintys beprasmės kaip laikas niekus nusikratęs.

Ak, valandos – tyliai į dieną ir naktį jos klostės,
Kryželiais jas varstė vienutės rėmeliuose vinys
Ir viską suaudęs gyvenimo kerintis bluostas
Man liūdesio taurę negertą nūnai sugrąžino.

Artėja lyg tolimas griausmas į linkstantį slėnį,
O pirštai apmirę į temstančias pinkles kabinas.
Dar skraido sudegusio laiko nubalusios plėnys –
Mano žaizdas kaip krentantis sniegas baltai dabina.