ir trečią dieną pagaliau
spynose sudygo
raktai
- -

mes sėdėdavom tyliai ant slenksčio ir skaičiuodavom karkvabalius
nardančius dulkėtoje prietemoje mintimis karstėmės lazdynuose ir
kalbėjom jog neverta matuoti kiek buvo kiek liko kas laukia
reikia dar kartą nušokti nuo stogo ir įmerkti kojas į kibirą šalto šulinio
vandens atsigauti ir dienot vienu oro gurkšniu:
įkvėpti rytą iškvėpti vakarą šitaip po truputį
nei žengiant į vidų nei einant laukan

toliau būdavo muzika medus ir karštis
kai saldžiarūgštėm pavakarėm kišenėse dūgzdavo bitės
kai šlapių akmenukų mūša rėčkučiose
pranokdavo visas geriausias pasaulio simfonijas ir pats dievas
juokdavos iš tų dienų sudžiaustytų ant tvorų išskalbtų lininių paklodžių
nedrįsdavo nė žodžio ištarti patart ar pamokyt tik sėdėdavo
ant suolo palei namą ir iš lėto sugrubusiais pirštais
iš barzdos rinkdavo negyvas bites

bet keičiasi viskas nes keistis ir turi
besisukančio rato ašis taip pat dyla

todėl dabar

tik karkvabaliai daužos į langą mėlynoj prietemoj
ir krenta ant tuščio suolo po langu
o artimieji sėdi ratu aplink karstą ramiai stebi kaip
tykiai renku apgamus nuo motinos kūno ir prieš peržengdamas
slenkstį po vieną užpučiu žvakes

-