Gyveno kartą labai žymus žmogus. Jis be galo mylėjo save ir visai nemylėjo kitų, o ypač vaikų. Vaikų jis nemylėjo todėl, jog jie jam atrodė visiškai nieko nepasiekę. „Bu bu bu!“ – žemu griausmingu balsu grūmodavo neūžaugoms, smalsiomis akutėmis karpančioms iš po virtuvės stalo.

- - -
Vieną ankstyvą vasaros popietę labai žymus žmogus pakyla iš lovos ir išeina į „darbą“. Jo darbas – „būti labai žymiu žmogumi“. Eina, eina labai žymus žmogus gatve ir staiga pajunta, kad niekas į jį nekreipia jokio dėmesio. „Kažkas ne taip...“ – pagalvoja ir prisliūkina prie ledų pardavėjos.

- Ledų pardavėja, čia gi AŠ! – taria jis, – gal tau reikia MANO autografo?
Stovi ledų pardavėja ir žiūri į vieną tašką, sustingusi it ledų porcija šaldytuve.
- Tai bent vėpla! – pro arktiškai gaivius dantis iškošia labai žymus žmogus, – kai prašysi, negausi, kerėpla!

Eina toliau. Eina, eina, žiūri policininkas pasišvilpaudamas „zebro“ lazdele eismą reguliuoja.
- Stovėt, ramiai! – sušunka labai žymus žmogus. – Kiek valandų? Koks dolerio kursas? – tikrina policininko reakciją.
Tyla. Tik oras raitosi nuo mosikuojamos lazdelės.
- Visai trenktas! – vis labiau viduje verda nepastebėtasis.

Eina toliau. Eina, eina, žiūri kiemsargis it kvanktelėjusi švytuoklė iš peties su šluota sklaidosi prie vieno bromo.
- Bent tu, asile, mane pažįsti?! – jau vos besitvardo labai žymus žmogus ir nelauktai pasturgaliu patiria šluotražio aštrumą. Čia dar vaikiūkščiai kaip tyčia praūžia besisvaidydami akmenpalaikiais. Vienu iš jų neatsakingai užkabina labai žymų žmogų, šiek tiek pakoreguodami arktiškai gaivių dantų šypseną. – Na ir na… bu bu bu… – primityviai pasikeikia įžymybė ir pasuka namų link. – Daugiau niekur šiandien kojos iš namų nekelsiu!

Atsidaro butelį alaus, pasistato priešais save ant stiklinio staliuko ir dėbteli į veidrodį priešais… Kas gi čia?! Veidrodyje – tik atidarytas butelis ir stiklinis staliukas...
- O kur gi aš?! – sutrinka labai įžymus žmogus, – nieko sau!...

- - -
Praėjo lygiai treji metai ir trys dienos gyvenimo nematomo žmogaus kailyje. Iš pradžių įžymybei buvo sunku susitaikyti su tokiu statusu, tačiau ilgainiui apsiprato, o paskui ir visai priprato, nes juk net ir labai įžymus žmogus kariamas pripranta… Policija (net interpolas) seniai numojo ranka į bet kokias paieškas, o kasdienybė toliau sau lyg niekur nieko garavo tarp betoninių sostinės sienų.
- - -
Tą vėlyvą ankstyvo rudens rytą eks-labai žymus žmogus pabunda, ne ta (nematoma) koja išlipa iš lovos ir atsisėda prie stiklinio staliuko, ant kurio žiovauja pustuštis nukvakusio šampano butelis. Susikrato likučius į perdžiūvusį gomurį, pažvelgia į tą patį veidrodį... Kas gi čia?! Veidrodyje be vieno priekinio apatinio danties vėl šypso visiems seniai matytas veidas.

- Reikia eiti į darbą, – pamąsto jis ir išeina. Jo darbas kažkada buvo „būti labai žymiu žmogumi“.
Eina, eina, žiūri ta pati ledų pardavėja stovi susitingusi tarytumei trejų metų ir trijų dienų nebūtų buvę. Vos tik ji pastebi eks-labai žymų žmogų, iš karto strimgalviais puola prie jo ir ištiesusi delną maldauja:
- Mačiau Jus seriale „Moterys kakoja geriau“, pasirašykite man čia… – kiša drebančią ranką.
- Jūs mane su kažkuo painiojate…
- Ne, ne, tikrai ne, tai tikrai Jūs, negalėčiau apsirikti!!!
- Gal tik labai panašus, – numoja ranka eks-labai žymus žmogus ir nueina sau.

Eina toliau. Eina, eina, žiūri tas pats policininkas pasišvilpaudamas „zebro“ lazdele eismą tebereguliuoja. Nė kiek nepasikeitęs, gal tik veidas šiek tiek į pėsčiųjų perėją tapęs panašus. Vos tik išvysta buvusią garsenybę, iš karto energingai sustabdo visas eismo juostas, išvaiko į kitą kelio pusę užsimojusius žengti vaikėzus bei senpalaikius, žemai nusilenkia…
Eks-labai žymus žmogus tik susiriečia į kuprą ir sąmoningai pasineria į pilką didmiesčio srautą, tarsi vagis, idant daugiau niekas niekada nebeatsektų pėdsakų.

Eina toliau. Eina, eina, žiūri tas pats kiemsargis apsižergęs šluotą sėdi bromo šešėlyje ir alutį gurkšnoja kaip koks meškinas.
- Galima prie Jūsų prisėsti? – klausia buvusi įžymybė, – papasakokite man, prašau, apie didaktinį šlamšto kuždesį, kurį girdėjote turbūt ne kartą… nes toks aštrus Jūsų šluotražis… Arba apie tarpuvarčių skersvėjų skvarbumą, apie lapų bei kaštonų mirtį ant asfaltuoto grindinio…
- - -
Kiemsargis jau ruošėsi pakelti apyniais įvilgytas lūpas, bet staiga lyg uraganas bromu praūžė tuzinas vėjavaikių, kartu su savimi nusinešdami kaštonais besisvaidantį ir džiugiai krykštaujantį buvusį labai žymų žmogų. Kur jie jį nunešė? Niekas nežino iki šiol. Galima tik spėti, jog galbūt labai žymus žmogus buvo nuneštas į ŽMOGŲ, o gal dar kur nors toliau… Kelios žiurkės man pasakojo, jog betoninio miesto labirintuose iš pradžių dar girdėjosi žemu balsu trūkinėjantis „bu bu bu“, o paskui ir visai išnyko…