Tu klausei manęs, ką veikiu.
Atsakiau – žmonėms į akis aš žiūriu...
Jei paklaustum, ką aš ten matau,
Atsakyčiau – save ten įžvelgti bandau...

Mano žvilgnis nenuslysta paviršiumi –
Skepetaite balta tavo ašarų ištakom,
Kai bandau prasibraut pro blakstienas
Ir suprasti, kokį pasaulį atspindi akyse...

Nelengva man žvelgti kitų akimis
Į pasaulį, nepaklūstantį mąstymui...
Kai keitiesi, keičias ir jis... Nejuokinga?
Nespėliosiu, kuris labiau įtakingas...
  
Jei tiki, aš tik kartais padėti galiu
Jums patiems tai išdrįsti suprasti,
Ryžtis nepaprastai misijai – padėti
susivokt ir sugrįžti į norimą būseną...

Tam reikia nedaug – tik tikėjimo...
Sugrąžinančio jus jūsų ištakosna.
Ir žengt pirmą žingsnį tikslo link,
To, kurį Tu turi, aiškiai matyti...