Dominykas

Kitąryt pabudau be žadintuvo pagalbos, dešimt minučių anksčiau. Išlipau iš lovos tada, kai nebegirdėjau vonios kambaryje vandens čiurlenimo. Vandens lašai bėgiojo po mano kūną. Apsirengusi išėjau iš namų. Valgyti į virtuvę nėjau. Tik apsimiegojęs Paulius matė mane, kyštelėjęs nosį iš savo kambario. Lėtai pėdinau į mokyklą. Gražūs aplinkiniai brėkštančio pavasario ryto vaizdai nublanko prieš mano mintis. Kodėl nė vienas iš tėvų nesupranta manęs? Aš šaukiau, prašiau tėčio, kad lieptų Dominykui neatvažiuoti.
- Negaliu. Juozas turi sutvarkyti kelis reikalus, o Dominykui reikia pakeisti aplinką per atostogų savaitę. Juk jis mato tik karves ir laukus. Be to, traukinio bilietai jau užsakyti, - lakoniškai aiškino vakare tėvas.
Neturėjau ūpo mokytis matematikos taisyklių, tik piktai trankiau pagalvę. Sulig kiekvienu smūgiu pro dantis iškošdavau po skiemenį : „NE – KEN – ČIU“ . Užsigalvojusi nepastebėjau, kad stoviu visiškai viena koridoriuje prie prancūzų kalbos kabineto. Tikriausiai nereikėjo tikėtis, kad keturiasdešimt minučių prieš aštuonias mokykla lūš nuo mokinių. Ranka netyčia paliečiau savo džinsus, pajusdama nelygumą. Tai dantų pastos dėmė. Nuėjau į tualetą susitvarkyti. Grįžau ir toliau, nuleidusi galvą, žvelgiau į savo batų galus.
- Visada taip anksti ateini į mokyklą?
Truputį krūptelėjau. Pakėliau galvą. Benas pasimetė:
- Atsiprašau, nenorėjau išgąsdinti.
- Eee... Nieko tokio, tiesiog nemačiau, kaip atėjai.
Truputį pasišnekučiavome, kol neatėjo mano bendraklasis Audrius, kuris paprastai atlėkdavo pirmas. Benas nužingsniavo prie chemijos kabineto. Žvelgiau jam pavymui.



☼    ☼    ☼

Tyliai pasukau raktą du kartus į kairę pusę. Įžengiau į namus. Prieškambaryje vyravo įdomus kvapas, gal medaus? Virtuvės durys buvo užvertos. Girdėjosi vyriški balsai. Tėvai net pasiėmė laisvadienį dėl šių svečių. Tėtis brolio nematė maždaug metus. O kad aš savo zvygiančio broliuko nematyčiau bent savaitę... Nusivilkau mokyklinį švarką ir pasikabinau spinton. Mama tyliai įžengė į mano kambarį:
- Kaip supratau, neateisi su visais papietauti?
- Ne.
- Gerai, tuoj atnešiu tau čia.
- Aš nenoriu! – sušukau, bet mama buvo jau uždariusi duris.
Po keleto minučių, kai gulėjau ant sofos nusisukusi į sieną, ji atėjo ir atsisėdo šalia. Bet tai buvo ne ji, o pats žaviausias vaikinas, kokį tik esu mačiusi. Rudi žvilgantys plaukai, išraiškingos akys, apsirengęs taip pat neprastai.
- Labas, - tarė man užkimęs balsas.
Aš išpūčiau akis. Ne, to negali būti. Pirma, mano pusbrolis baltapūkis, o antra... Dominykas atrodytų taip tik tada, jei būtų pasidaręs kelias plastines operacijas. Man šiuo metu įtikinamiausias faktas būtų, kad Domą pagrobę ateiviai pavertė jį kitu žmogumi.
- Saule?, - atrodo jis nustebo nemažiau už mane. Tik atvirkščiai, ne mano grožiu, o nepatrauklumu.
- Taip, o kas tu? – paklausiau.
- Domas. Dominykas, - nusijuokė jis ir pamojavo man kaip bukaprotei. Aš tikrai uždaviau kvailą klausimą, bet ir mane galima pateisinti. Nemačiau jo beveik dešimt metų. – Kaip laikaisi?
Aš akimirksniu atsistojau, pasitaisiau plaukus.
- Gerai, o kaip tau sekasi kaime?
- Irgi gerai.
Sulingavau. Domas nusišypsojo. Pamačiau eilutę baltų dantų. Nusukau žvilgsnį.
- Senokai nesimatėme. Pasikeitei, - Dominykas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Lyžtelėjo lūpų kamputį. – Išgražėjai.
Aš sukryžiavau rankas ant krūtinės. Buvo kažkaip keista stovėti čia priešais pusbrolį. Tai buvo toks jausmas, kokio negaliu apibūdinti.
- O tavo plaukai... Jie nutamsėjo, ar ne? – paklausiau.
- Taip, taip. Metams bėgant jie pakeitė spalvą, - Dominykas pasikasė pakaušį. – Beje tavo mama liepė atnešti valgyti.
Tik dabar pastebėjau ant spintelės lėkštę.
- Kas čia?
Domas pradėjo juoktis:
- Tu tikra miestietė! Tai naminis baltas sūris su žemuogių uogiene.
Paragavau. Tai buvo daug gardžiau už mamos didžkukulius. Domas pasiėmė vieną gabalėlį ir tarė:
- Už mūsų beveik pažintį!
- O kodėl „beveik“? – prunkštelėjau ir įsidėjau sūrį į burną.
- „Beveik“ todėl, kad tam tikra prasme buvome pažįstami.