Žvejo išpažintis

Santrauka:
- - -
Vilius yra tikras žvejys. Tikrą žvejį pažinsi pagal jo nepagautą žuvį. Tiesa, Vilius žuvies kartais pagauna, bet tai jam netrukdo būti tikru žveju. Štai, pavyzdžiui, vieną rugsėjo pradžios šeštadienį nutarškėjome į Trakus, Vilius sudūrė spiningą, plačiai užsimojo nuo liepto ir, ką Jūs manot (!), iš bundančio vandens nė nemirktelėjęs išvyniojo adatiniais dantukais besišypsančią trijų šimtų gramų lydekaitę! Iš vieno vienas, kaip mėgsta sakyti sportininkai. Vilius daugiau ir nežvejoja, nes jis – tikras žvejys, o ne sportininkas. Susivynioja meškerę ir važiuoja namo. Net ir tada, kai užmetęs pirmą kartą nieko nepagauna. Antro karto niekada nebūna. Gal aš truputį idealizuoju savo bičiulį, gal truputį juokauju, ironizuoju ar pašiepiu, gal man taip tik kartais atrodo, nes tąkart, regis, Vilius pakirto dar vieną panašią žioplą plėšrūnę.

Aš – tik apytikris žvejys. Neretai man pakimba skiauterėtieji ešeriai, kuriuos vadinu „pankais“. Turbūt toks tokį traukia. Nebūtinai išoriškai. Tiesiog vidumi susišaukiame. Vieną kartą gyvenime esu girdėjęs kaip žuvis kalba. Tai nutiko tikrai ne Kūčių vakarą, nes ką ten ta silkė nuo šventinio stalo beišlementų... Nedidukė lydekaitė taip egoistiškai apžiojo sukriukę, jog be skaudžių pasekmių išsegti trišakį kablį iš jos gerklės tapo itin sudėtinga užduotimi. „Išvadavimo operacijos“ metu ji gailiai sucypė tarsi koks recidyvisto smaugiamas šunytis ir pakratė uodegą žuvimi kvepiančioje mano saujoje. Kliudžiau. Tikrai kliudžiau ir nedelsdamas paslėpiau guminės valties užkulisiuose. Vakare ilgai skausmingai mąsčiau ką tą ankstyvą rytą ji norėjo man pasakyti. Nuo to laiko nebevartoju palyginimo „nekalbus lyg žuvis“.

Tą sykį, kai Vilius iš žolėtųjų Galvės patalų iš pirmo karto (be abejo) išvyniojo ilgasnukę povandeninių reikalų administratorę, kaip visada išsyk suskleidė spiningą ir tiesiai ant kranto, idant žioploji nepašvinktų, ūkiškai peiliu iškrapštė plėšrūnės vidurius. Pasirodo, žuvys ne vien kalba, moka būti auksinėmis žuvelėmis, bet dar ir kartais tampa stebuklingais terminatoriais. Lydekaitė be vidurių jautėsi kuo puikiausiai, o skalaujama skaisčiame senąja pilimi karūnuoto ežero vandenyje jau norėjo iš Viliaus pirštų sprukti pas savo koleges, smalsiai tykojusias už minkštųjų povandeninių Galvės pagalvių. Vilius kelis kartus apsuko jai galvą (tiesiogine prasme), aktyviai supažindino su žemės traukos dėsniais, tačiau, atrodo, net ir iškeptas bei ant stalo daugiakalbiams svečiams patiektas šis egzempliorius būtų parodęs savo charakterį.

Dauguma eilinių žvejų, paklausti apie didžiausius įspūdingiausius įkliuvusius laimikius, plačiai užsimoja rankomis, o mes su Viliumi didžiausias žuvis ištraukėme vos tik pradėję mokytis žvejoti. Jau seniai laimikio dydžio apibūdinimui mums užtenka ir vienos rankos pirštų. Mes – ne eiliniai žvejai, o tikri žvejai! Sąžiningai kalbant, Vilius tikras, o aš apytikris.

Mes ne tik gaudome arba vaikome žuvis, tačiau kartais ir pavadinimus sugalvojame vienam ar kitam vandens telkiniui. Visai nesvarbu, kad žemėlapiuose, greičiausiai, Jums nepavyks jų surasti. Pavyzdžiui, vieną apniukusį rugsėjo pabaigos rytmetį už Grigiškių sodų bendrijas skalaujančią balą pavadinome Skritulykščiu. Ne vien dėl to, kad Vilius tarp gausių lelijų lapų tąkart nutupdė tris skritulius su trimis ant kablių užvertais „pankais“. Dėl idėjos (nors ežerėlio forma kažkuo panaši į skritulį).

Aukštaitijos nacionaliniame parke telkšo Baluošas, o kažkur gretimais – Baluošykštis. Beje, vienoje iš Baluošo salų, Ilgsalėje, savo vandenis raibuliuoja kitas ežeraitis. Ežeras saloje arba ežeras ežere! Beveik matrioška. Enigmatiškoji Lietuvos gamtos didybė... Tose apylinkėse rasite ir ežerus Uteną bei Utenykštį, Dringį bei Dringykštį... Aukštadvario rajone žaliais vandenimis spindi Spindžius (jame ir dalyvavau aukščiau aprašytoje akistatoje su kalbančia lydeka), o netoliese – mažesnis broliukas Spindžiukas. Ežerų poezija. Čia jums ne kokia Rašytojų Sąjunga! Tad kodėl Viliaus skritulius glamonėjantis ežeriūkštis negalėtų vadintis Skritulykščiu? Galėtų, galėtų... bent jau tą kartą toje vietoje, jei ne žemėlapyje...

Skritulykštyje pagavome daug įvairiaspalvių povandeninių rudeninių lapų (manote po vandeniu nebūna medžių ir rudens?), keletą apsnūdusių sraigių, o Vilius, tikras žvejys, užkabino net didžiulį plokščiaekranį lelijos lapą ir oriai parvilko jį iki pat guminės valties bortų.
- Kur tie vaisingieji Lietuvos ežerai, nepaliaujamai gimdantys eilinių žvejų liaupsinamas ilgasnapes įžūliąsias plėšrūnes...? – retoriškai atsiduso jis ir užsidėjo lelijos lapą ant galvos.

Kai Viliui pabodo žvejoti, jis nuėjo grybauti, o aš tuo tarpu keletą išsirengusių medžių estetiškai papuošiau margaspalvėmis sukriukėmis bei blizgėmis. Medžiai beveik pasijuto kaip Kalėdų eglutės ir susitaršiusiomis galvomis linktelėjo man dėkodami už naujus „auskarus“. Vilius grybų nerado, nes jis – ne grybautojas. Skrituliai Skritulykštyje taip ir neatsivertė į raudonąją pusę. Išvėrę pankuojančius ešerius paleidome juos atgal į gimtąją stichiją ieškoti kažkur „pasiplovusių“ savųjų būrių.

Du raini katinėliai įsigilinę į savo nagus bei letenaičių pagalvėles, atkakliai darbavosi liežuviais. Negalėjai suprasti, ar jie ką tik sočiai papietavo po sėkmingos žūklės, ar dar tik ruošiasi išbandyti nagų aštrumą ir miklumą. Šiaip ar taip, mes jiems visiškai nerūpėjome, nors Vilius ir tikras žvejys, o aš, viliuosi, bent jau apytikris.
aizbergas

2009-10-17 13:27:46

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2009-10-18 00:40:23

Gaila, kad administracija trina autorių pranešimus... Aš sutinku dėl kitų autorių siuntimo šioje svetainėje. Ankščiau nesirinko, o dabar jau visvien. O būdamas nemandagiu žmogumi norėčiau taip pat pasiųsti kaip Aizbergas. Pas mus gi seniai pageidavimų koncertas.

Anonimas

Sukurta: 2009-10-17 16:08:09

Iki "Tikro žvejo išpažinties" pritrūko tik pasakojimo apie rotanus :)
Puikuma.

Anonimas

Sukurta: 2009-10-17 15:57:56

žvejy - žvejiški, - toks ežerų pažinimas, vaizdinga vandeninga ir povandenė kalba, Viliaus kultas tik parodo, koks nuostabus draugas esi tu jam,--
nors skaitau tik poeziją, bet Tave - perskaičiau :) ir ką jau aš, kaip ta Kalėdinė silkė bepasakysiu....Puiku.

Anonimas

Sukurta: 2009-10-17 15:54:14

Turint tokį pavadinimą tiek visko galima įdomaus pripasakoti... O dabar. Hm. Koks šio kūrinio tikslas? Ko jūs juo siekiate? Pasipasakoti, kad Vilius tikras žvejys, o jūs tik apytikris? O kas iš to?
Daugžodžiaujama. Ir kam vartoti tokius žodžius, kaip enigmatiškoji? Kuo neįtiko lietuviškieji paslaptingoji, mįslingoji? Toks žodynas tam, kad ne visi suprastų ir kiečiau atrodytumėt?
Visgi manau, kad poezijoj jums šilčiau.