Antras skyrius
Visą dieną lijo. Rudeniškas vėjas lenkė medžių šakas, plėšė pageltusius lapus ir drėbė ant ištežusios žemės, norėdamas jais atsikratyti, sumaišyti su purvu, paniekinti ir sutrypti. Diena buvo tiesiog bjauri – tokia bjauri, kokių net rudenį retai pasitaiko.
Nesinorėjo niekur eiti. Astas mėgo lietų. Jam patikdavo stovėti prie lango ir stebėti besiritančius stiklu lietaus lašus, besivejančius viens kitą, skubančius ir galų gale, pasivijusius, virstančius vientisu, dideliu upeliu, praryjančius vienas kitą ir dingstančius, mirštančius. Astas su malonumu sėdėdavo kokiame nors bare prie lango ir stebėdavo skubančius žmones, pasislėpusius po didžiuliais lietsargiais, šokuojančius šaligatviu ir besistengiančius nesušlapti kojų; jis mėgo žvelgti į automobilius, lekiančius šlapiu asfaltu, taškančius vandens purslus ir leidžiančius tirštų dūmų kamuolius, kurie lėtai, nenoriai sklaidėsi sunkiame, tirštame, drėgmės prisipildžiusiame ore. Astas niekada nesijautė esąs melancholiku, tačiau tokiu oru jis sėdėdavo be jokių minčių ne visuomet matančiomis akimis įsistebeilijęs į lietų ir ilsėdavosi nuo viso pasaulio, tarytum lietus lytų ne vien gatvėje, o ir jo sieloje, nuplaudamas ir jos purvą.
Kas žino, kaip būtų pakrypęs Asto gyvenimas, jei ne šis lemtingas ir bjaurus vakaras. Kas žino? Bet jis buvo... galbūt neišvengiamas. Tačiau ar kada nors gailėjosi Astas dėl šio vakaro? Galbūt... Bet dažniau neapkentė, nes gailėtis nemokėjo. Tie metai iš jo atėmė daug, tačiau ne mažiau ir davė. Jie pakeitė viską – ir Asto požiūrį į gyvenimą, meilę, laimę, turtus... Jie viską apvertė aukštyn kojom. Astas išmoko džiaugtis tuo, ką turi, netrokšdamas to, kas nereikalinga: išaušusia diena, patekėjusia saule, iškritusiu sniegu, krintančiais lapais, nes jau tai, kad matai pasaulį, kad vis dar gyveni – teikia džiaugsmą ir laimę, kur kas didesnę, nei pinigų prigrūsta piniginė. Pinigų Astas visai nebevertino, paprasčiausiai, jie tapo visai nereikalingais, nors, niekada jų ir neatsisakydavo, nes suprato – kada nors pravers, prisireiks ir jų. Net mylėti jis išmoko kitaip, nes tam nebuvo nei laiko, nei galimybių.
Todėl kas žino, koks jis būtų buvęs – jo gyvenimas ir kuo jis būtų baigęs, jei ne šis vakaras. Tačiau jis buvo, jis atėjo ir tapo neišvengiamu.
Į duris kažkas pabeldė. Astas tingiai atsikėlė nuo sujauktos lovos, užverstos drabužiais, žurnalais, tuščiais vaizdajuosčių įdėklais ir pačiomis vaizdajuostėmis, paėmęs distancinio valdymo pultą pritildė garsiai rėkiančio televizoriaus garsą ir tingiai basomis kojomis nušlepsėjęs per kambarį, atrakino duris. Net nežvilgterėjęs kas atėjo, jis dingo virtuvėje.
– Sveikas, seni! – Astą pasivijo pažįstamas, gergždžiantis, pro duris įėjusio draugo Arno balsas. – Tinginiauji? – Klausimui nereikėjo atsakymo. Tai ir taip buvo akivaizdu.
Jau keletą metų praėjo nuo to laiko, kada Astas paliko nusibodusius, nieko gero nežadančius tėvų namus ir išvažiavo iš nedidelio provincijos miestelio į sostinę, siūlančią daugybę nuotykių, romantiką ir neatskleistas galimybes. Ką tik atvykęs jis norėjo stoti mokytis, tačiau greitai suprato, kad studentiškas gyvenimas skirtas ne jam. Tam neužteko nei žinių, nei noro ir, dar nepradėjęs, Astas metė šį negarbingą užsiėmimą. Bandė rasti tinkamą darbą, bet neseniai tapusioje nepriklausoma Lietuvoje su darbais buvo labai sunku. Vilniuje tai neatrodė utopija, bet pusvelčiui Astas, savaime suprantama, net nesiruošė lenkti nugaros kieno nors labui. Dar gyvendamas pas tėvus, su draugais jis vertėsi cigarečių kontrabanda, po to suorganizavo visą tinklą, pradedant gamyba ir baigiant prekyba padirbta degtine. Verslas buvo puikiai organizuotas, nešė pastovų ir gerą pelną, tačiau vieną dieną degtinė jų kompanijos vos nenuvedė už grotų. Kai kam gerai patepus rankas, iš policijos nagų šiaip taip pavyko išsisukti, tačiau su pirmąja, dar iš mokyklinio suolo besitęsiančia meile, šis incidentas vis vien išskyrė. Daivos tėvams Astas nepatiko jau nuo pirmųjų jų draugystės dienų. O tada pasitaikė puiki proga dukters akyse jį dar labiau apjuodinti, su viltimi juos išskirti. Galiausiai Daiva pakluso tėvų įkalbinėjimams ir nustojo susitikinėti su savo pirmąja meile, nebeįsileido jo nei į savo namus, nei į širdį. Visi šie įvykiai tik dar labiau Astą pastūmėjo viską mesti ir išvažiuoti, nebeatsigręžiant į praeitį, kurioje kaip ir nieko nebeliko.
– Ne diena, o mėšlas. – Iš virtuvės pasigirdo užtrenkiamų šaldytuvo durelių stuktelėjimas ir suirzęs Asto balsas. – Gersi alų? – Jis stovėjo tarpdury su dviem skardinėmis alaus susiraukęs, tarytum simbolizuodamas apsiniaukusį dangų.
– Tiek to, duok. – Arnas atsisėdo į platų fotelį, atsidrėbė į jo atlošą plačiai atlapojęs savo ilgą lietpaltį ir paėmęs distancinio valdymo pultą, truputį padidino televizoriaus garsą. – Vis žiūri savo bojevykus1? – Šyptelėjo jis.
– Ką dar veikti? – Astas švystelėjo svečiui alaus skardinę, kurią šis mikliai sugavo, ir klestelėjo ant sujauktos lovos, nuo kurios durų skambutis neseniai privertė atsikelti. – Kartais pornuchą2 prasuku, siaubiakais3 pasidžiaugiu... – Jis mostelėjo į krūvą vaizdajuosčių ir su kartėliu pridūrė: – Matai, kiek chlamo4, o žiūrėt nėr ką... Nuobodu... Pasikviesti panų, ar ką?..
                   Savo laiku ir tam tikruose visuomenės sluoksniuose Arno autoritetas Astui tikrai padėjo, kada šiam, atvykusiam į sostinę, tiesa, turinčiam keletą pažįstamų, vis tiek teko pačiam prasimušti į žmones. Jų keliai susikirto visiškai atsitiktinai. Vieną vakarą, bare, Astas susiginčijo su nepažįstamu vaikinu, kuris, kaip paskui paaiškėjo, buvo vienu iš Arno apsauginių. Dviejų karštakošių ginčas peraugo į konfliktą, kurio finalas turėjo įvykti baro tualete. Astas visuomet buvo puikios sportinės formos. Nuo pat mažens jis lankė bokso treniruotes, kiek paūgėjęs – ėmė lankyti tada dar draudžiamą, nelegalų, pogrindinį karate būrelį, kuris glaudėsi tai vieno, tai kito namo rūsyje ir tik paskutiniaisiais metais, kada dvelktelėjo vadinamąja laisve, ištrūko iš pogrindžio, iš rūsių ir tapo legalia sporto sekcija. Astas turėjo ne vieną padėkos raštą už aukštus sportinius pasiekimus, keletą iškovotų taurių ir net medalių. Todėl kilus muštynėms, jis be jokio vargo prilipdė prie sienos į ginčą įsivėlusį vaikiną. Nežinia kuo ši istorija būtų pasibaigusi. Vaikinas, kruvinu veidu, jau raitėsi ant purvinų tualeto grindų, spjaudydamas išmuštų dantų liekanomis, o įniršęs, įsiaudrinęs Astas dar nemanė nuo jo trauktis. Tačiau susidomėjęs šiuo įvykiu ir atsekęs iš paskos, lydimas kitų dviejų apsauginių, iki tol stovėjęs nepastebimas tarpduryje, patenkintas puikia kova, plodamas rankomis ir nutraukdamas tolimesnius Asto veiksmus, sužavėtas Arnas šūktelėjo:
– Bravo! Bravo! Bravo!
Staiga Astas atsigręžė, tikėdamasis sutikti naujo priešo ataką, tačiau prieš save išvydo truputį aukštesnį ir vyresnį už save, stambokų pečių ir inteligentiškos išvaizdos vyrą, vilkintį ilga odine striuke, kuris šypsojosi ir plojo jam.
– Puiki kova. Šaunuolis. Tiesiog kaip kino filme. – Pagaliau jis žengė prie Asto ir patapšnojo jam per petį. – Šaunuolis. Kuo tu vardu?
– Astas. – Jis nosiniu šluostė kraują nuo prakirsto krumplio, visiškai nekreipdamas dėmesio į jo adresu žeriamas pagyras, bet iškart pajutęs šio žmogaus jėgą.
– Aš, Arnoldas, – lyg tarp kitko prisistatė vyras ir pridūrė: – Gali mane vadinti paprasčiausiai Arnu. Taip visi vadina. Man patinka... – Jis mostelėjo į bandantį atsikelti sumuštą savo apsauginį ir atsainiai metė savo vyrams: – Pasirūpinkit Mula, o mes su Astu eisime išgerti.
                     Astas išgirdo nemėgstantį prieštaravimų, ne siūlantį, o veikiau įsakantį naujojo pažįstamo balsą. Nors pats mėgo, kada jam neprieštaraujama, ir paprastai atvirai atmesdavo kitų įsakymus, tačiau šįsyk, pajutęs nuo Arno dvelkiantį autoritetą, ir netikėtai supratęs – būtent šis žmogus jo ateitis, jis pakluso. Ir nesuklydo.
Praėjo dar kelios dienos. Pakeitęs Mulą, dabar Arną lydėjo jau Astas, kartu su kitu, nelabai judriu vaikinu kreiva, neseniai buvusia sulaužyta nosimi ir ilgu randu, kuris puošė visą dešinįjį skruostą.
Arnas vertėsi muzikinių diskų, kasečių ir vaizdajuosčių prekyba. Turėjo keletą nedidukių parduotuvėlių. Tačiau tai tebuvo priedanga. Pagrindiniu, puikiai organizuotu jo verslu buvo reketas, laiku negražintų skolų išreikalavimas ir šiaip, įvairūs smulkūs, lyg ir įstatymo ribose, bet dažnai jį peržengiantys reikaliukai. Policija jų nelietė, nes ir ten Arnas turėjo savų žmonių, kurie, reikalui esant, užtardavo jį žodeliu kitu atitinkamose instancijose, už ką Arnas pats kažkam mokėjo duoklę. Astas nebuvo kvailas ir puikiai suprato – Arnas tik viena iš sudedamųjų šios sistemos dalelių, viena mažytė ląstelė didžiuliame ir sudėtingame daugialąsčiame mafijos organizme. Virš jo stovi kažkas, kur kas galingesnis, kur kas įtakingesnis ir turintis dar daugiau galimybių; kažkas, kas savo rankos mostu nurodinėja, baudžia, skatina ir sprendžia, kam lemta gyventi, o kam metas mirti. Tačiau kol kas Asto tai visiškai nedomino. Jis vykusiai įsisuko į šį ratą ir ėmėsi savo darbo, net nesvarstydamas apie kokias nors pasekmes, finalą ar kitokį gyvenimą.
Bėgo dienos, ir Astas net nepastebėjo, kaip susidraugavęs su Arnu, iš paprasto apsauginio tapo savo boso dešiniąja ranka, kuriai buvo patikėta daugybė grupuotės ir sparčiai besiplečiančio jų verslo paslapčių. Tai daug kam nepatiko, tačiau Arnas turėjo pakankamai teisių ignoruoti priekaištus ir suteikė Astui netgi galimybę jį atstovauti, leido vadovauti, įsakinėti, bausti, ir nepatenkintieji nutilo, nes su galinguoju Arnu jiems reikėjo draugystės.
Reikalai rutuliojosi kuo puikiausiai. Jie vartėsi kaip inkstai taukuose. Išgertuvės, barai, restoranai, merginos, nauji ir prašmatnūs automobiliai, kuriais, beje, jie irgi ėmė prekiauti. Kažkas juos nuvarinėdavo, kažkas perdažydavo, meistriškai perkaldavo numerius ir sutvarkydavo dokumentus, kažkas varydavo į Rusiją parduoti. Palaipsniui, ir ne be Asto senų pažįstamų pagalbos, tai irgi tapo gerai sutvarkyta ir kol kas spragų neturinčia sistema. Sparčiai didėjo jų grupuotės įtaka mafijos pasauliui, nes pastarąjį valdė pinigai. Jie lobo ir tvirtėjo, o tai, toli gražu, ne visiems patiko.
Galbūt todėl, o gal ir ne, bet Astas jautė, jog kažkas aplink jį keičiasi. Keitėsi ir jo santykiai su Arnu. Buvę tvirti ir, atrodo, niekieno nepakeičiami, dabar jie silpnėjo; sprendžiant įvairius klausimus tarp jų iškildavo vis daugiau ir daugiau nesutarimų. Pastaruoju metu Asto autoritetas nepaprastai išaugo ne vien jų grupuotėje, bet ir už jos ribų. Arnas pajuto, kad jo draugužis, kurį dar visai neseniai jis pats surado ir prisijaukino, negalvodamas apie pasekmes pašventė į visus savo ir ne vien savo reikalus, greitai pranoks jį, o tokiu atveju, grupuotėje neišvengiamai įvyks skilimas. Jis suprato, jei grupuotės skilimo metu Astas pasiims sau jam pritariančius žmones, tuomet pareikalaus ir savo dalies – pinigų, teritorijų, kuriose iš prekeivių bei verslininkų jie rinko duoklę, pagaliau, dalies iš jų bendro verslo gaunamo pelno, verslo, kuriame Asto pinigai sudarė jau beveik tokią pat dalį kaip Arno. Būtent tai baugino Arną ir nebe vien jį, o ir tuos, kurie stovėjo virš jo, ir kuriems buvo visai nenaudingas nežinia iš kur atsibasčiusio išsišokėlio, naujo oligarcho atsiradimas, jo iškilimas ir pripažinimas. Mafijos sluoksniuose tai nebuvo taip paprasta, kaip, beje, tai nėra lengva ir įprastame gyvenime.
Kol kas jie išliko draugais, tačiau įtampa jautėsi, ji stiprėjo, vis augo ir vieną dieną grasė tapti nebekontroliuojama, kaip vėjo įpūstas, beužgęstąs laužas – galėjo išsiveržti iš akmenimis apdėliotos laužavietės, plykstelti ir tapti nebeužgesinamu, stichišku, aukų reikalaujančiu aukuru.
– Klausyk, Astai... – pagaliau nusprendęs atskleisti vizito tikslą, neryžtingai prašneko Arnas. Jo balse suskambo nerimas ir susirūpinimas. – Pagalbos reikia.
– Pagalbos? – Astas siurbčiojo alų neatitraukdamas žvilgsnio nuo televizoriaus ekrano, kuriame vyko mirtina kova tarp dviejų azijietiškos mafijos grupuočių. – Žiūrėk, koks fainas5 kinas. Gaila, nėra pas ką pasimokyti tokio kovos meno... – Paskendęs filmo kadruose, jis negirdėjo ir net nenorėjo klausytis bičiulio prašymo. – Tik pažiūrėk, kaip snukius skaldo. Nu, šaunumėlis...
– Velniop, Astai, išjunk tą briedą6, – neslėpdamas susinervinimo, nusikeikė Arnas ir spragtelėjo televizoriaus išjungimo mygtuką. – Tu bent girdi, apie ką kalbu?
– O kur Chomčikas? Kur Dončė? Kur kiti?.. – Tik dabar, priverstinai atitrauktas nuo televizoriaus ekrano, Astas išskyrė truputėlį dėmesio Arnui. – Juk žinai – ryt išvažiuoju.
– Žinau, – Arnas nutraukė jį ir įtikinamai, prašančiai pridūrė: – Visi užimti. Be tavęs neapsieiti, niekaip. Bet ko nepasiųsi... Namas tvora aptvertas, viduje sargyba... Naglas7 senas klišius. Du restoranai centre – mokėti atsisako... – Pakankamai trumpai jis paaiškino reikalo esmę.
– Daug skolingas? – Tarytum sakydamas: „Man koks skirtumas? Eik velniop!“, Astas nuobodžiai nusižiovavo.
– Dešimt štukų žalių8 ir procentai. Gali ir daugiau pasiimti. Jis pakankamai turi. Važiuočiau pats, – Arnas nutilo, kažką susikaupęs svarstė, pagaliau užsirūkė ir išleidęs iš burnos dūmų kamuolį, pratęsė mintį, – bet jo jauna žmonelė buvusi gera mano pažįstama. Pats supranti – prasideda ašaros, sentimentai, maldavimai... Pasigailėk dėl senos draugystės... Nė velnio! Šis senas šūdžius jau užkniso.
Astas atsikėlė iš lovos, priėjo prie lango ir atitraukė užuolaidą. Jis vėl pažvelgė į nesibaigiantį lietų tarytum negalėdamas suprasti, kokie gali būti neatidedami reikalai tokią bjaurią naktį, kada geras šeimininkas net šuns laukan neišvarytų. Tačiau likęs nesuprastu ir nesulaukęs atsakymo į savo mintis, prakalbo pats:
– Lietus lyja. Oras – mėšlas. Nesinori niekur eiti. Tokiu oru tik lovoj drybsoti ir mergas dulkinti. – Keistu žvilgsniu Astas aprėpė kambarį ir nepatenkintas, savo žodžius palydėdamas riebiais keiksmais, prieštaraujančiai pratarė: – Nebeprisimenu kada kokią bobą buvau atsivedęs. Laiko vis nėra. Visai mane užvaikei.
Tarytum tikrai jausdamasis kaltu, Arnas nudelbė akis žemyn ir įbedė susimąsčiusį žvilgsnį į blizgantį grindų parketą.
Dviejų kambarių butą Astas nuomavo neblogame, naujame, tik gerokai nuo miesto centro nutolusiame rajone. Seniai galėjo nusipirkti savo, nuosavą butą, tačiau jo kaip ir nereikėjo. Pakako kampo, juolab, kad šis kampas atrodė pakankamai prašmatniai. Čia Astas galėjo pailsėti, pernakvoti, atsivesti merginų, kurios prablaškydavo ir palinksmindavo jauną vienišių. Po to, kai jį paliko Daiva, rimtai jis nedraugavo nė su viena mergina. Pakakdavo trumpų santykių – nakties, keleto naktų; paskui Astas atstumdavo visas – išvarydavo ir iš savo namų, ir iš širdies. Tiesa, su viena mergina jau kurį laiką Astas bendravo artimiau. Ateidavo pas ją kada jo širdžiai ar sielai pritrūkdavo šilumos bei užuojautos ir išeidavo netaręs net sudie. Tačiau meile šiuos susitikimus buvo sunku pavadinti ir nežinia – buvo ji, ar ne. Asto santykiai su Ingrida nuo pat pradžių buvo kažkokie kitokie nei su kitomis jo draugėmis – nevienadieniai, nevienanakčiai ir turėjo kai ką daugiau nei lova bei seksas. Pati Ingrida, tiesa, buvo irgi visai kitokia nei tos vienadienės, ateinančios ir išeinančios, nepaliekančios sieloje jokio atspaudo. Kitokia, bet ar sugebėjo ji rasti meilę? Galbūt žinojo ji, tačiau tada Astas nežinojo ir tik retkarčiais apie tai susimąstydavo. Restoranas, muzika, vakarienė, lova – paprastai, būtent tokia būdavo jo asmeninio gyvenimo programa, beje, tenkinanti jį patį ir daugumą lengvabūdžių jo rato merginų, kurių negalėjai pavadinti prostitutėmis, tačiau šventuolėmis jos irgi nebuvo. Norinčiųjų draugauti ar šiaip pasimylėti buvo daug, nes pinigus Astas leido neskaičiuodamas – švaistė į kairę ir į dešinę. Pinigų jis turėjo pakankamai. Užsidirbdavo juos lengvai, tačiau nepirko brangių vilų ir drabužių, baldų ir mašinų – kaip tai darė kiti mafijozai. Astui pakako to, ką turi, ir jis jautėsi laimingu, beveik pasiekusiu savo svajonių viršūnę, kurioje galėjo vartytis aukso krūvoje. Astas mėgavosi lyderio pozicija grupuotėje, kurią užsitarnavo savo drąsa ir sportiškumu, puikiai įvaldytu kovos menu, šaltakraujiškumu, na ir, žinoma, pinigais. Lyderiavimas glostė jo savimylą ir slopino visus kitus jausmus, nors bent jau kol kas, jis neatrodė per daug aukštai pasikėlusiu ir atitrūkusiu nuo paprastų, eilinių grupuotės vyrų – visuomet bendraudavo kaip lygus su lygiu, ko negalėjai nepasakyti apie kitus vadeivas, užjausdavo ir užtardavo silpnesniuosius, kartais netgi imdavosi kokio nors pavojingo darbo, kurį turėdavo atlikti visai ne jo rango, o žemesnės kastos žmonės. Astas tiesiog mėgavosi tokiu gyvenimu, visai nesusimąstydamas apie galimas jo pasekmes. Kol kas gyvenimas siūlė nesibaigiančią šventę, ir Astas ją šventė.
Jeigu jis būtų pažvelgęs į besikeičiančius savo ir kitų grupuotės narių santykius nors truputėlį giliau, blaiviau, galbūt jam būtų pasirodęs keistoku tas  pasitikėjimas, kurį rodė Arnas išleisdamas jį su apvalia pinigų sumele į Kazachstaną, kur Astas turėjo išžvalgyti naują, kur kas rimtesnę jų veiklos sritį ir pargabenti nedidelę, bandomąją narkotikų partiją. Galbūt todėl, kad visos kalbos apie jo atsiskyrimą nuo Arno grupuotės buvo nepagrįstos, jis nekreipė dėmesio į daugelį dalykų. Astas visiškai nemanė palikti savo draugužio, nes Jį tenkino tas gyvenimas, kurį Arnas jam suteikė. Tačiau tai tebuvo paties Asto mintys, jo tezės, kurias vargu ar kas galėjo įrodyti. Galų gale, būdamas pakankamai išdidžiu, jis net nesiruošė kažkam tai įrodinėti, nes jam pačiam tai atrodė juokinga ir kvaila.
Priėjęs prie sekcijos Astas atidarė barą, pripylė du stikliukus romo ir pasisukęs ištiesė vieną Arnui.
– Tiek to, Arni – pratarė jis lyg atleisdamas draugui už sudrumstą ramybę, – už šios nakties ir rytojaus sėkmę. Už darbus, kurie mūsų laukia. – Išgėręs Astas susiraukė, ištiesinęs surauktus antakius šyptelėjo ir pridūrė: – Tiek to. Pailsėsiu kelionėj, o rytoj su kazachėmis pasidulkinsiu. Sušikta romantika...

Aštuntukas vikriai rangėsi, sukiojosi, lėkė tamsoje ir lietuje skendinčiomis gatvėmis į šalis taškydamas vandens purslus. Jo šviesos aštriais spinduliais raižė tamsą ir traukė į paviršių namus, medžius, vėlyvus, nuo lietaus skubančius pasislėpti praeivius. Stiklų valytuvai dirbo visu pajėgumu, tačiau vos spėjo valyti vandens upę, kuri kriokliu krito iš dangaus ant priekinio automobilio stiklo.
Keturi vyrai – aukšti, plačiapečiai, apsirengę sportiniais kostiumais ir odinėmis striukėmis, susigūžę sėdėjo automobilyje nekalbūs, paniurę ir rūkė cigaretę po cigaretės. Užduotis atrodė ne iš lengvųjų, nes ten, kur jie važiavo, jų niekas nelaukė, o jei ir laukė, tai pasitikti galėjo ne puotai padengtu stalu, o kulkų vaišėmis.
Iš vidinės striukės kišenės Astas išsitraukė pistoletą ir įdėmiai jį apžiūrėjo. Ištraukęs apkabą dar sykį įsitikino, kad ši pilna, įstatė ją atgal ir grąžino pistoletą ten, iš kur buvo paėmęs.
Šie trys vyrai Astui nekėlė didelio pasitenkinimo ir pasitikėjimo. Jis pažinojo juos tik iš matymo. Vyrai buvo ne iš jų grupuotės, o iš kitos – „Milžinų“. Jai vadovavo Tautvydas, pravarde Amerikietis, su kuriuo Arnas jau nuo senų laikų palaikė glaudžius santykius. Netgi kalbėjo apie šių dviejų, didelių ir galingų grupuočių susivienijimą, kuriam prieštaravo Astas, tuo dar labiau komplikuodamas savo santykius ne vien su Amerikiečiu, bet ir su kažkuo galingesniu, kas stovėjo virš jų ir kas šį nenorą vienytis traktavo kaip Asto norą atsiskirti nuo Arno, po ko, savaime suprantama, turėjo atsirasti nauja, Asto grupuotė. O tai kvepėjo permainomis ir netgi karu.
Astas truputį nervinosi; vis dar tebepyko ant Arno, kuris pakišo jam šį reikalą, ir dar prieš rytdienos kelionę, į kurią jie dėjo pakankamai daug vilčių. Jis tikėjosi gerai pailsėti, išsimiegoti, o dabar suprato – grįžus, kad nepavėluotų į traukinį, beveik iš karto teks lėkti į stotį ir kelias dienas praleisti pradvisusiuose, purvinuose traukiniuose.
„Pats gi, – Astas niekaip negalėjo atsikratyti jo savimylą žeidžiančios minties, – greičiausiai persitempė kokią kekšę ir dabar dulkinasi, drybso šiltoj lovoj.“
Truputėlį apšviestas miesto gatves pakeitė visiška tamsa. Išvažiavę iš miesto, jie vingiavo keliu, kuris raitėsi iš abiejų pusių apaugęs tankiu mišku ir galėjai pamanyti, kad iš abiejų jo pusių stūkso neįveikiama siena. Pagaliau mašina sustojo siauroje šalikelėje. Vairuotojas išjungė šviesas ir dabar atrodė, kad aplinkui nėra nieko – tik jie automobilio salone, o aplinkui nepermatoma, neaprėpiama juoda, tuščia erdvė.
– Čia? – trumpai paklausė Astas.
– Taip, beveik. Toliau pėstute, – atsakė tas, kuris sėdėjo šalia vairuotojo. Jis nutilo, bet tuoj paaiškino: – Kad niekas nepastebėtų.
Tamsoje trinktelėjo automobilio durelės. Lietus lijo mažiau, bet pūtė žvarbus vėjas. Baugiai ošė miškas, atskyręs nuo viso pasaulio ir pasiruošęs pagriebti nekviestus svečius, įsikibti savo nagais ir nusitempti į nelaisvę. Visai šalia kažkas traškėjo, lūžo smarkiai taršomos šakos. Tik akims apsipratus su tamsa atsivėrė atskiri medžių siluetai ir siauro, asfaltuoto kelio juosta. Kažkur priekyje, pro linguojančius medžius, mirksėjo keletas švieselių. Astas suprato – tai buvo jų kelionės tikslas.
Keturi vyrai, kaip ką tik kapinių tvorą perlipę zombiai, susigūžę ir tylūs, slinko keliu. Priešakyje švieselės didėjo, ryškėjo, artėjo; dabar jau galėjai įžiūrėti blankų namo stogą ir tolumoje boluojančią aukštą, matyt visas namų valdas juosiančią tvorą. Pagaliau, permirkę nuo negailestingo lietaus, vyrai pasiekė tvorą ir praryti beveidės tamsos, prigludę prie šalto betono, išnyko jos šešėlyje.
– Po velnių, gyvena juk žmonės, – nusikeikė ir tyliai, pavydžiai sumurmėjo vienas iš vyrų. – Ot chata9, tikra tvirtovė, rūmai... Vien už tai, kad maudosi babkėse, traiškyčiau juos kaip blakes. – Jo balsas išreiškė neapykantą. Kam? Kažkam... Vargu ar jis pats sugebėjo tai paaiškinti. – O aš po lietum turiu mirkti... – tęsė vyrukas.
Astas iš padilbų pašnairavo į jį ir nepatenkintas, irzliai nutraukė neapykantos protrūkį:
                      – Ką čia skiedi? Užsidirbk babkių, įsikurk, rask kuo užsiimti... Gyvensi ne blogiau. – Ir ne be ironijos, pridūrė: – Tada ir pas tave užsuksim. Pasidalintum su mumis savo babkėm? – Patylėjęs, nesulaukęs atsakymo, Astas nusispjovė ir pats sau atsakė: – Kur jau ten. Visi jūs tokie, iš šūdų pasikėlę. – Astui kilo neapsakomas noras įžeisti, pažeminti šį pasipūtusį ir viskuo nepatenkintą vyruką, tačiau jis laiku nutilo ir supratęs tolimesnio ginčo beprasmybę, laiku užbaigė beįsiplieskiantį konfliktą.
Aukšti vartai buvo užrakinti iš vidaus. Pro plyšį matėsi kiemas, šiek tiek apšviestas po visas namų valdas išsidėsčiusių neaukštų žibintų. Didžiulio trijų aukštų namo langai skendėjo tamsoje. Ši pilis atrodė kaip išmirusi ir jau daugelį metų nebegyvenama – tik pilna kraujo ištroškusių vaiduoklių, pasislėpusių pastogėje ir vidurnaktį slankiojančių po tuščius kambarius, ūbaujančių ir laukiančių išsvajotos aukos, kurios trūko tam, kad galėtų iškelti kruviną orgiją. Tačiau Arnas perspėjo: vaiduoklių čia nėra, užtat yra ginkluota apsauga – kur kas pavojingesnė už bet kokią mistišką būtybę.
– Liksi čia, prie vartų. – Astas mostelėjo vaikinui kuris ką tik bambėjo ir pridūrė: – Jei kas – pridengsi. – Jis ėmėsi iniciatyvos. Vyrai susižvalgė, tačiau žinodami prieštaravimų nemėgstantį Asto charakterį, o gal netgi toks buvo Amerikiečio įsakymas, pakluso nepratarę nė žodžio. – Domai, – Astas kreipėsi į vaikiną, kurį geriausiai pažinojo, nes šis dažnokai kažkokiais reikalais atsilankydavo pas Arną, – paskui mane, einam patvoriu. Už kampo perlipsi tvorą. Gerai apsidairyk. Nepamiršk, anoj pusėj yra šunys ir gali būti stebėjimo kameros. Ten susitiksim. Pirmyn. – Iš visų jo bendrų Domas jam labiausiai simpatizavo. – Susitvarkysi? – dar paklausė Astas.
– Kokie klausimai?..
Aukšta, mūrinė tvora dviem fiziškai puikiai pasirengusiems vyrams nebuvo didele kliūtimi. Kaip katinai, jie liuoktelėjo ant tvoros, greitu žvilgsniu apmetė tuščią kiemą, akimirksniu įvertinę padėtį ir nepastebėję jokio pavojaus, liuoktelėjo kiton jos pusėn. Minutėlei sustingę, įsiklausė. Tyla. Nė garso. Čeženo lietus, ošė medžiai. Astas baiminosi dėl šunų, tačiau kol kas nesimatė ir jų. Viskas vyko kuo puikiausiai. Gal net per daug sklandžiai.
Astas dar kartą palietė kišenėje pūpsantį pistoletą. Ginklas gulėjo savo vietoje ir nuo to jam darėsi daug ramiau. Ginklo naudoti Astui dar nebuvo tekę. Kartais su draugais jie nuvažiuodavo pašaudyti į seną žvyro karjerą, arba rengdavo šaudymo varžybas tiesiog Arno viloje, kuri glaudėsi nuostabiame gamtos kampelyje, šalia didelio ir gražaus ežero, keliolika kilometrų už miesto. Tačiau tai tebuvo azartiniai žaidimai. Jie žaisdavo iš pinigų ir dažniausiai laimėdavo Astas, turintis nepaprastai taiklią akį ir niekada nesudrebančią ranką. Todėl jis buvo įsitikinęs, kad prireikus jo ranka nekrustels, jis išsitrauks ginklą ir suvarys kulką į galvą bet kam, kas atsistos jam skersai kelio. Astas labai gerai suprato, jog tai ne išeitis, ne atomazga, bet baimės nejautė. Paprasčiausiai, kada tekdavo vykdyti pavojingas užduotis – ką nors nubausti, kuo nors atsikratyti – jie turėjo specialius žmones, kurie tuo užsiimdavo ir už savo darbą gaudavo gana solidų atlyginimą. Būtent juos laikraščiai ir televizija neseniai ėmė vadinti samdomaisiais žudikais, iki tol kategoriškai vengę šio pavadinimo, taip pat, kaip neseniai buvo pripažinta, kad mafija vis tik yra, ji egzistuoja, ir ne kažkur ten, toli – Amerikoje, Sicilijoje, tame, dar taip neseniai vadintame supuvusiu kapitalistiniame pasaulyje, bet ir pas mus, visai šalia – Lietuvoje. Ji buvo visada, nuo neatmenamų laikų. Nebent tik jos forma tapo šiek tiek kitokia – įžūlesnė, atviresnė, žiauresnė, nes netobula demokratija ir priimami tokie pat netobuli, bet vadinami demokratiškais įstatymai, nesutramdomai skatino jos plitimą, mokė žmones pažvelgti į neseniai įgautą laisvę visai kitokiu aspektu ir supratus, jog būdamas alkanas laisvės neatsikąsi, vertė paminti visus moralės kodeksus, kad sugebėtų užsiimti tokiais darbais, kuriuos galėjo pasiūlyti tik neseniai buvęs supuvusiu, bet staiga tapęs mūsų šviesia ateitimi kapitalizmas, ir apie kuriuos, nei statomo, nei yrančio socializmo sąlygomis niekas negalėjo net pagalvoti, nes tais laikais buvo vertinamos tos žmogiškumo vertybės, kurios dabar tapo muziejiniu raritetu ir išnyko nepalikę nė menkiausių pėdsakų. Žodžiu, kito viskas – gyvenimas ir jo sąvokos, kito ir vertė kisti pačius žmones, nes būtent žmonės sudaro kintančią visuomenę.
Iš už namo kampo, prisidengdamas šešėliu, slinko Domas. Dabar jau trise, jie pasiekė kitą namo kampą, už kurio buvo kiemas ir aukštos, plačios durys, siūlančios galimybę patekti į vidų. Tačiau jos buvo labai gerai apšviestos, niekuo nemaskuojamos ir be jokios abejonės užrakintos, galbūt, net stebimos kameromis, todėl Astas, tuoj pat atmetęs galimybę pro jas pakliūti į namą, atsisuko į bendrus ir be žodžių, rankos mostu, pasuko juos atgal.
– Ten kažkokie laiptai. Eina aukštyn, – trumpai, tyliai pasakė Domas ir mostelėjo į tą pusę, iš kur ką tik atėjo.
– Laiptai? Puiku. Šaunuolis. – Dabar Astas sėlino paskutinis. Apsidžiaugęs gera žinia, jis bandė išsiaiškinti, ko galima tikėtis iš šių, jam priverstinai primestų bendrų, kurie kol kas pasidavė jo iniciatyvoms, bet ar paskui neatsisuks prieš jį – Astas dar nežinojo.
Nors aplinkui buvo ir taip tamsu, tačiau juodas namo šešėlis juos slėpė dar geriau. Lietaus lašų šnarėjimas ir nesiliaujantys vėjo gūsiai visiškai slopino žingsnius ir žodžius. Atrodė, kad kažkas specialiai suplanavo šią operaciją būtent tokiai bjauriai nakčiai, pavertęs ją baisia siaubo naktimi su gyvais vaiduokliais.
Tikrai, už namo kampo, vidury ilgos sienos, visai netinkantys prie namo interjero, stūksojo statūs, metaliniai laiptai, kurių viršuje juodavo vos tamsoje įžiūrimos durys.
– Lieki čia. – Astas įsakinėjo toliau. – Pridengsi. – Jis iki šiol nežinojo, kuo vardu trečiasis jų draugužis. Tačiau šiuo momentu tai buvo visiškai nesvarbu.
– Aš? Kodėl?.. – Vaikinas atrodė nepatenkintas tokiu, jo manymu, neteisingu sprendimu ir tarytum išsigandęs, bandė prieštarauti.
– Sakau, jei kas – pridengsi. – Išreikšdamas nepasitenkinimą, kad jam drįstama prieštarauti ir tenka tą patį kartoti du kartus, Astas piktai pašnairavo į nepaklusnųjį bendrą, leidęs suprasti, kad visai nelinkęs klausytis kažkieno priekaištų ar išvedžiojimų, tvirtai rankoje suspaudęs pistoleto rankeną ir stengdamasis nesukelti nė menkiausio triukšmo, jau lipo laiptais.
                      – O jei jos užrakintos? – Domas sekė paskui neramiai žvalgydamasis tai į viršų, tai aplinkui, tai į apačioje paliktą draugužį.
– Užrakintos? – Astas nesustojo, skubėjo aukštyn. – Turbūt... Aišku užrakintos...
Jų abejonės pasitvirtino. Metalinės durys tikrai buvo užrakintos. Ant jų nebuvo net rankenos. Tik gerai įsižiūrėjęs Astas pastebėjo mažą rakto skylutę, pro kurią sklido visai mažas, siaurutis, vos įžiūrimas šviesos spindulėlis. Jis pasilenkė prie daug vilčių teikiančios skylutės, bet pro ją nieko nesimatė.
„Svarbiausia, kad ant šių prakeiktų durų nebūtų signalizacijos“, – pagalvojo Astas įdėmiai tyrinėdamas duris.
Nepastebėjęs nieko įtartino jis išsitraukė iš kišenės gan keistai atrodantį visraktį ir įstatė jį į užrakto skylutę. Po minutėlės pasigirdo trakštelėjimas. Astas ramiai atsitiesė, atsisuko į Domą, ir su palengvėjimu, šyptelėjęs sušnabždėjo:
– O sakei, kad bus užrakintos. Pamiršai, mes juk turime nuo jų raktą.
Nežinia kiek laiko nevarstytos, durys vos girdimai girgžtelėjo ir prasivėrė. Šviesos spindulėlis staiga išaugo ir išsiveržė pro netikėtai atsivėrusį plyšį.
Viskas vyko žaibo greitumu. Akimirksniu Astas įvertino situaciją. Dar sykį apžiūrėjęs durų staktą, jis įsitikino, jog signalizacijos tikrai nėra, todėl, bent jau kol kas, apie jų vizitą nežino niekas. Atsivėrusio koridoriaus gale blankiai švietė prie lubų pritvirtintas šviestuvas. Astas suprato – tai atsarginis išėjimas, kokie paprastai būna tokiuose prašmatniuose namuose, kad kilus gaisrui ar kokiai kitai nelaimei, būtų galima saugiai palikti patalpas.
Po akimirkos jie jau įėjo į vidų. Domas neatsilikdamas sėlino paskui drąsiai ir visiškai savimi pasitikinčiai, tyliai slenkantį Astą. Vienos durys, antros – už trečiųjų kažkas buvo – kažką jos slėpė. Pro mažytį plyšelį durų apačioje veržėsi ryški šviesa ir, nors negarsios, bet trankios muzikos garsai.
Astas lėtai nuspaudė rankeną ir stumtelėjo duris. Jos lengvai pasidavė ir be jokio garso prasivėrė. Atsidrėbęs ant plačios sofos sėdėjo jaunas, stambaus kūno sudėjimo, trumpaplaukis vyrukas. Jo veidas kažkodėl priminė kiaulės snukį. Vaikinas siurbčiojo iš skardinės alų ir, garsiai čepsėdamas, krimto bulvių traškučius. Svečių jis nelaukė, todėl ir nepasitiko jų, net nepastebėjo prasivėrusių durų. Visą jo dėmesį sukaupė kažkas kitoje kambario pusėje, iš kur sklido muzikos garsai ir kur, Asto manymu, stovėjo televizorius.
Astas šyptelėjo pats sau. Jam kuo greičiau norėjosi išvysti šio čepsinčio paršo reakciją, kurią turėjo sukelti pistoleto vamzdis. Nieko nebelaukęs Astas stipriau stumtelėjo duris ir išniręs iš už jų su rankoje ištiestu pistoletu, prašvokštė:
– Sėdėt! Rankas už galvos!..
Iš netikėtumo namų sergėtojas vos nepaspringo alumi. Jo, ir be to plačios, išvirtusios akys, dar labiau išvirto ant kaktos, veidas ištįso, o plati burna liko išžiota, lyg laukdama eilinės traškučių porcijos. Iš pakeltos aukštyn rankos iškrito alaus skardinė ir nusirito grindimis, iš savęs liedama nebaigtą gerti alų.
– Nori gyventi, asile, užčiaupk snukį. – Astas nešaukė, veikiau šnabždėjo, tačiau šis šnabždesys tapo kur kas įsakmesniu už bet kokius riksmus, tuo labiau, kad jo galią dar labiau patvirtino bet kuriuo momentu iššauti galįs pistoletas. Jis priėjo prie perbalusio, iš baimės besikratančio vaikino, pastatė jį veidu į sieną ir apieškojo kišenes. Jos buvo tuščios. – Stovėt! – toliau įsakinėjo Astas. – Ginklą!
– J-j-jis t-t-ten, – pagaliau vos galėdamas ištarti žodžius, užsikirsdamas, pralemeno apsauginis, – s-s-striukėj...
Patikėjęs belaisvį Domui, Astas priėjo prie pakabos ant kurios kabojo odinė striukė ir iš jos kišenės ištraukė pistoletą. Kurį laiką svarstydamas, ką su juo daryti, Astas vartė ginklą rankose. Pagaliau nusprendęs, kad pistoletas gali dar praversti, įsikišo jį į kišenę. Iš kitos striukės kišenės ištraukęs apsauginio mobilųjį telefoną, Astas numetė jį ant grindų ir užmynęs, sutraiškė į smulkius gabalėlius. Grįžęs prie belaisvio jis įrėmė vargšui į nugarą pistoleto vamzdį ir reikliai paklausė:
– Kas dar yra namuose? Kur šeimininkas?
Astas jautė kaip virpa belaisvio kojos, linksta jo pakinkliai, ir nuo šito jam darėsi malonu, linksma, įdomu; jis mėgavosi svetima baime, valdoma situacija, džiaugėsi, kad jam paklūstama.
– Nagi, drąsiau, klok. – Kad būtų įtikimiau jis stipriai ir skaudžiai stumtelėjo vaikiną pistoleto vamzdžiu į nugarą.
– Aš v-v-vienas, – vėl užsikirsdamas atsakė apsauginis. – Š-š-šeimininkas dar negrįžo. Tik... j-jo ž-ž-žmona namie...
– O apsauga? – Astas nenorėjo gaišti brangaus laiko ir nutraukė mykčiojimą. – Kiek jūsų? Kur ji?
– A-a-aš v-v-vienas, – pakartojo vaikinas ir nuo šių žodžių jam, atrodo, pasidarė dar baisiau, nes tik dabar jis suprato, kad pagalba neateis, o jis – vienas kovos lauke irgi jau nebe karys, nors vargu ar kada juo netgi buvo.
– Žiūrėk, šūdžiau, – Astas truputį atitraukė šaltą pistoleto vamzdį nuo belaisvio nugaros, – sakai tiesą – gyvensi, meluoji – nudėsiu, kaip... – Jis nutilo ieškodamas tinkamo žodžio ir staiga prisiminęs, linksmai, tarytum juokaudamas pridūrė: – Kaip kiaulę nudėsiu. Atleisk, seni, nepyk, bet tavo snukis labai primena paršo šnobelį10. Tu jau atleisk... – Astas juokėsi tarytum tai būtų ne žaidimas su mirtimi, o šiaip, vaikų prasimanyta pramoga, kuriai pasibaigus vėl visi susiims už rankų ir taps neišskiriamais draugais.
Deja, tai buvo rimta, netgi mirtinai rimta. Staiga visai pamiršęs savo linksmumą, Astas atsivėdėjo ir pistoleto rankena smogė vaikinui į galvą. Tikrai nesitikėjęs tokios staigios permainos, apsauginis pasviro atgal ir nebeišsilaikęs ant kojų, suklupo. Astas prilaikė suglebusį kūną, kad šis griūdamas nesukeltų didelio triukšmo ir palengva nuleido jį ant grindų. Domas mikliai surišo sąmonę praradusį namų sergėtoją. Kad būtų patikimiau, jis pririšo vaikiną prie sofos kojos taip, kad vargšas, net atgavęs sąmonę, vargu ar galėjo tikėtis pajudėti iš vietos.
                       – Taip bus patikimiau, – baigęs darbą, atsitiesęs, pratarė jis. Po to vėl pasilenkė ir lipnia juosta savo aukai užklijavo burną.
Astas pritariamai linktelėjo ir dar sykį apžvelgė kambarį. Šis jam pasirodė labai jau tuščias ir skurdus, visai neatspindintis turtų, kuriuos piešė Arnas, net jei tai buvo asmens sargybinių būstinė. Jis mostelėjo Domui, kad tas sektų paskui. Jie buvo beišeiną iš kambarėlio, kai netikėtai pro praviras duris kištelėjo galvą trečiasis jų bendras – tas, kurį Astas paliko sergėti laiptus. Pakako akimirksnio, kad Asto rankoje laikomas pistoletas įsiremtų jam į galvą.
– Po velnių, – nusikeikė Astas ir nuleido pistoletą. – Kur aš tau liepiau stovėti? – Jis vėl niršo ir nervinosi. – Galėjau tave nudėti, asile.
– Šaunuolis. – vaikino balse suskambo viskas: ironija, pyktis, pašaipa, neapykanta, tik ne paklusnumas. – Jūs čia linksminsitės, o aš lauke šalsiu? Gal ir babkes kada dalinsitės, aš ten kiurksosiu? Nė velnio!
– Asilas, – pakartojo Astas įžeidžiamai ir supratęs, kad beviltiška, ką nors sakyti ar įrodinėti, numojo ranka. Jis pasisuko į Domą ir paklausė: – Ką darysime toliau? Lauksime? Girdėjai, senio nėra namie.
– Na ir kas. – Pajutęs, kad jo draugužis nepaskelbtam vadeivai iš kitos grupuotės nebepaklūsta, Domas irgi nebenorėjo klausyti Asto įsakinėjimų. Pamažu augo anarchijos grėsmė. – Eime, pažiūrėsim kas per boba. Tokie mėgsta fifalkas11... Gal ir mes su ja... – Tolimesnius žodžius jis suimitavo rankomis ir tam tikromis savo kūno dalimis, atlikęs keletą banalių judesių ir plačiai iššiepęs savo plačius, arkliškus dantis.
– Bet... – Nors dar prieš minutėlę buvęs tvirtai įsitikinęs savo veiksmų, beveik panašių į Domo siūlomus, tąsa, staiga Astas suabejojo. – Arnas apie tai nieko nesakė...
– Velniop tą tavo Arną. Prie ko čia jis? – Domas atrodė esąs tvirtai įsitikinęs savo teisumu ir nenorėjo nieko girdėti. Astas suprato – prieš jį kyla maištas ir šiuo metu tinkamiausias sprendimas – sutikti. – Arnas dabar drybso su kokia kekše, o mes čia stypsom sušalę ir permirkę kaip šunys. Tegul ta sterva deramai sutinka svečius... Eime, Musa. – Domas žvilgterėjo į atėjusįjį vaikiną, kurį pavadino Musa, mostelėjo jam ranka ir jie, supratę vienas kitą iš pusės žvilgsnio, dingo prietemoje skendinčiame koridoriuje.
Astas vis labiau ir labiau įsitikino, kad su tokiais pagalbininkais nieko gero nenuveiksi. Jie greičiau trukdė, negu padėjo.
„Geriau jau būčiau čionai atėjęs vienas, – svarstė jis. – Gerai, jei tas apsauginis neskiedė12 ir namuose daugiau nieko nėra. O jei stūmė dūrą13?.. Tie durniai suras bobą, pakels triukšmą ir visa operacija nulėks velniop. Asilai...“
Tarytum išgirdęs Asto mintis, matyt atgavęs sąmonę, apsauginis sukrutėjo ir pradėjo inkšti. Astas pasilenkė, pasiklausė norėdamas suprasti, ko šis nori ir nieko neišgirdęs, dar sykį vožė pistoleto rankena vargšui belaisviui per galvą. Ištryškęs kraujas aptaškė jo rankas ir striukės atlapus. Astas nusikeikė. Apsidairęs aplinkui, bet neradęs nieko tinkamo, jis ištraukė sargybiniui iš kelnių baltus marškinius ir į jų atlapą nusišluostė rankas bei kruviną pistoleto rankeną.
Užbaigęs darbą Astas pasuko durų link. Koridorius buvo tuščias. Jo bendrai kažkur dingo. Astas apsižvalgė bandydamas nuspėti, kur galėtų būti miegamasis. Priėjęs prie plačių, medinių laiptų inkrustuotų įvairiausių mistinių būtybių statulėlėmis, jis jau norėjo leistis žemyn, bet tuo momentu kažkur iš apačios, jo ausis pasiekė trumpas, vos girdimas moters klyksmas. Tačiau, turbūt užgniaužtas kažkieno tvirtos rankos, klyksmas tuoj pat nutilo ir stojo ta pati mirtina tyla. Astas suprato – jo bendrai surado namų šeimininkę.
Jis sustojo prie pravirų durų.
Domas nesuklydo, moteris buvo visai dar jauna. Ji sėdėjo lovoje pritraukusi prie savęs kelius ir bandė trumpais naktiniais šilko marškiniais paslėpti akinamai baltą jų nuogumą. Keista, bet baimė, berods, jai suteikė tik dar daugiau žavesio. Paklaikusios, žydros, visai nepraradusios grožio moters akys lakstė po didžiulį kambarį klausiamai sustodamos tai prie Domo, sėdinčio jos kojūgalyje ir tarytum erzinančio, žaidžiančio su jos kojomis, kurias šis tai lietė, grubiai glostė, maigė, tai vėl atitraukdavo savo leteną, – prie Musos, kuris stovėjo prie spintelės šalia lovos ir rausėsi joje, vertė ant grindų įvairiausius moteriško tualeto reikmenis. Dabar jos žvilgsnį prikaustė tarpdury pasirodęs Astas. Išsidraikę, juodi, garbanoti plaukai krito jai ant pečių ir slėpė jų nuogumą. Virpančios iš baimės, putlios, bet be jokių kosmetikos žymių lūpos, atrodė kaip ką tik patyrę orgazmą. Drebančios ir vis tempiančios ant kelių marškinius, tai besistengiančios uždengti styrančias po marškiniais, pusnuoges krūtis, rankas, tai kojas... Visa tai bylojo apie siaubą, kuris visai netikėtai užklupo teisėtą namų šeimininkę. Turbūt moteris jau ruošėsi miegoti, o gal net miegojo, kada nežinia iš kur atsiradę du vyrai, du banditai įsiveržė į jos miegamąjį. Tarytum malda ar ką tik patirtos meilės atodūsiai, iš moters lūpų veržėsi keisti kūkčiojantys garsai. Ji neverkė – baimė net ašaras prarijo; matėsi tik kaip trūkčioja jos krūtinė, dar išdavikiškiau pabrėždama savo mergišką grožį. Atrodo moteriai trūko oro ir jei tuoj pat jo neįkvėps – ji uždus.
Astas stumtelėjo duris ir valdingai įėjo į kambarį.
– Tu kuo vardu, katyte? – paklausė jis. Šiomis aplinkybėmis Asto žodžiai suskambo neapsakomai keistai. Galėjai pamanyti, kad jis atėjo būtent tam, kad su ja susipažintų.
– Erika. – Moters balsas virpėjo, trūkčiojo, buvo vos girdimas, tačiau ji vis tiek sugebėjo atsakyti, ištarti savo vardą. Tik dabar jos akyse pasirodė ašaros. Turbūt sukaupusi savyje visą likusią drąsą ir padrąsinta tokio paprasto, kasdienio Asto klausimo, ji vis tik išdrįso paklausti: – K-k-ko jūs norite iš m-m-manęs? – Erikos klausime skambėjo labai paprastas ir aiškus atsakymas: „Prašau, imkite viską, ko reikia, tik palikite mane ramybėje, maldauju...“.
Astas išgirdo kaip kalena vargšės dantys. Iki tol užgniaužtos, dabar moters švelniais skruostais ritosi ašaros. Erika neatitraukė žvilgsnio nuo pravirų durų, iš kur, be abejo, laukė pasirodant pagalbą, tikėjosi, kad tuoj, tuoj ateis narsuolis asmens sargybinis ir užbaigs jos siaubingas kančias. Deja, su kiekvienu akimirksniu viltys blėso. Ji buvo viena, visiškai viena, su baisiais, nežinia iš kur atsiradusiais ir tuo labiau nežinia ko norinčiais įsibrovėliais, plėšikais, banditais... Turbūt Erika nežinojo net kaip juos pavadinti. O gal netgi prievartautojais!
                      – Kas dar yra namuose? – tarytum šiaip, tarp kitko, vėl paklausė Astas.
Kaip išbadėjęs maniakas, Domas be perstojo glamonėjo švelnias moters kojas, begėdiškai siekdamas vis aukščiau ir aukščiau. Dabar jis jau maigė minkštas šlaunis ir stengėsi pasiekti tai, ką nepatikimai slėpė naktiniai marškiniai, pro kuriuos matėsi siauros, mažai ką slepiančios kelnaitės.
– Nagi mieloji, nagi gražule, – murkė Domas, palydėdamas savo veiksmus, jo manymu, saldžiais, jaudinančiais žodžiais, – išskėsk kojytes, parodyk, ką ten turi. Nesigėdink. Žinok, aš tikrai moku mylėtis. Tikrai... Nagi, išskėsk... Tau patiks...
Erika nebeturėjo, kur trauktis. Susigūžusi į kamuoliuką, ji prisispaudė prie sienos. Moteris suprato, kad priešintis trims vyrams beprasmiška. Išgelbėti galėjo tik atsitiktinumas.
– N-n-nieko, – vėl sukaupusi visas jėgas, galbūt tikėdamasi pasigailėjimo, atsakė ji. – Nieko. A-a-aš v-v-viena. – Ir vėl uždavė nepaprastai svarbų klausimą. – Ko jums reikia?
– Jei dar kartą pameluosi, kale, prisiekiu, mes tikrai tave išdulkinsim – visi, ne vien šis meilės ištroškęs Kazanova. Neabejok, Giulčetai, mums keli didžiulį apetitą, visiems stovės. – Vietoj atsakymo į savo klausimą Erika išgirdo pašaipas, garsų užpuolikų juoką ir dar baisesnius grasinimus – baisesnius ir negailestingus. Astas mėgavosi aukos bejėgiškumu, grožėjosi pusnuogiu jos kūnu ir savo bendro veiksmais, kurie, be jokių abejonių, jei jis nesutrukdys, baigsis prievartiniu seksu. Pastarieji žodžiai ir siaubingos, bjaurios Domo rankos neleido suabejoti tuo, ką Erika ką tik išgirdo. Astas paglostė jai ant pečių išsidraikiusius plaukus. Lyg nudegusi nuo šio prisilietimo, ji šastelėjo į šoną. – Mažyte, jei su mumis iki galo būsi atvira, mes tau nieko blogo nedarysim. – Astas profesionaliai žaidė moters jausmais ir jos baime. – Prižadu... Niekam neleisiu tavęs skriausti. Nebent, – jis vėl plačiai, nepriverstinai nusišypsojo, – tu pati panorėsi su mumis pasimylėti. Kodėl gi ne, ar mes ne vyrai? Bet žinok – melo nekenčiu – labiausiai už viską pasaulyje.
Paskubom nubraukusi skruostais riedančias ašaras ir į akis lendančias plaukų sruogas, šnirpščiodama nosimi, Erika prakalbo:
– Dar... Laimis – mano asmens sargybinis... Ten, viršuje... – Ji mostelėjo ranka aukštyn, į lubas, ir vėl įsmeigė žvilgsnį į praviras duris už kurių tebuvo tamsus koridorius, turbūt šiuo momentu neapsakomai trokšdama šūktelti ir pasikviesti pagalbą, nes niekaip nesuprato, kodėl iki šiol nepasirodo apsauginis, ir labiausiai bijojo jo nesulaukti.
– Mažyte, tu naivi. Nejaugi manai, kad tave gali apginti tas kiauliasnukis, kuris drybso surištas praskelta makaule? Patikėk, man tikrai labai gaila, bet tu klysti. – Astas šaipėsi. Kol kas, nors prasidėję priverstinai, šio vakaro įvykiai jam teikė malonumą, nežiūrint net į šių kvailų, savanaudžių bendrų poelgius. Tiesa, būtų buvę kur kas geriau, jei namuose būtų radę šeimininką, greitai baigę reikalus ir dingę, tačiau išsigandusios žavingos gražuolės draugija irgi truputėlį skaidrino nakties sutemas ir vertė pamiršti net lietų bei šaltį, kurie liko lauke. – Tas tavo Rembo net savęs negali apginti. Jis taip išsigando mus pamatęs, kad net apsišiko. Tikrai, Erika, išsigando labiau nei tu ir pradėjo velniškai smirdėti. – Palydėdamas savo juokelius veiksmais, Astas atsikrenkštė ir nusispjovė. Dabar jis nebesišypsojo, o garsiai kvatojosi. – Ir už ką tu jam babkes kloji? Žinai, nusamdytum mane, saugočiau tave kaip angelą, vien už plačiai išskėstas tavo kojytes. Tikrai. – Žinia apie apsauginį Eriką, berods, sugniuždė visiškai. Tuo tarpu Astas atsisėdo ant lovos ir kalbėjo toliau. – Žinai, kartais gyvenime būna tokios situacijos, kuomet privalai pats ieškoti išeities. – Jis tvirtai spūstelėjo moters ranką, kurios ši nesuspėjo atitraukti ir tęsė toliau: – Arčiau reikalo, mažyte. Kada grįš tavo vyras?
Pagaliau Domas, pakviestas Musos, paliko vargšės belaisvės kojas ir dabar, kartu su savo bendru, rausėsi miegamojo spintelėse bei spintose, keikėsi, bet nieko gero nerado, išskyrus keletą auksinių žiedų ir auskarus, kurie gulėjo šalia didžiulio veidrodžio. Ant grindų, po kojomis, voliojosi daugybė moteriškų drabužių, kosmetikos reikmenys bei šiaip visokiausi beverčiai niekniekiai, tačiau įsibrovėlių jie visai nedomino.
– Pakratom ją, pakratom... – Laikas nuo laiko kartojo Musa ir piktai šnairavo į moterį, norėdamas iš jos išpešti pinigų, ir į Astą kuris dabar atrodė esąs jos pusėje.
– Eik velniop. – Varė jį Astas. – Tokių nurodymų nebuvo. Neliesk jos. Mums reikalingas senis.
– Susikišk sau į užpakalį visus savo įsakymus! Boba tikrai žino, kur babkės. Jei pats nepagriebsi, iš jų paskui šūdą ką gausi!
– Po velnių, nusikeikė Astas. – Na ir durnius man pakišo Arnas. Debilai. Niekada nemaniau, kad Amerikietis tokius pakenčia.
Tik rūsčiai suraukti jo antakiai bei rankoje laikomas pistoletas juos stabdė ir vertė neišgirsti įžeidimų, paklusti. Bent jau kol kas, išgirdusi užtariančius žodžius, Erika truputėlį apsiramino ir patikliau pažvelgė į Astą.
– Na, tai kada jis vis tik grįš? – grįžęs prie bejėgės belaisvės, Astas primygtinai pakartojo klausimą.
– Aš nežinau... Paprastai grįžta apie vidurnaktį. Kartais vėliau... Nežinau... Ko jums iš jo reikia?
Dabar namų šeimininkė suprato – tai ne paprastas apiplėšimas, kurio metu tenkinamasi tuo, kas randama aukos namuose. Jie būtinai nori matyti jos vyrą.
– Et, šiaip, menkniekis, vyriškas pokalbis. – Astas ramiai šypsojosi. – Paprasčiausiai, mums reikia su juo paplepėti. Nieko baisaus, teks palaukti. – Ir nei iš šio, nei iš to pratarė, tarytum šiuo metu tai jam atrodė pačiu svarbiausiu dalyku: – Bjauri naktis, tiesa: lyja, šalta? Bjauri... – Astas išsitraukė cigarečių pakelį ir neskubėdamas užsirūkė, išpūtė bjauriai dvokiančių dūmų kamuolį, kuris išsisklaidė po miegamąjį ir užgožė malonius moteriško tualeto aromatus. Nukratęs pelenus tiesiog ant brangaus persiško kilimėlio, gulinčio šalia lovos, jis pažvelgė į Eriką, kuri, berods, nesuprato paskutiniųjų jo žodžių prasmės, ir vėl pakeitęs temą, linksmai paklausė: – Kodėl tu tokia nesvetinga, mažyte? Nagi, šok iš lovos, denk stalą. Svečiai užgriuvo, o tu drybsai. Vakarieniauti metas. Mes jau išalkom. Tu juk moki gaminti? – Erika paskubom apsidairė. Ji suprato – tuoj teks keltis, tačiau baisiausiai gėdijosi, bijojo vyriškų žvilgsnių, kurie varstė ją ir buvo pasiruošę nurengti net paskutinius naktinius marškinius, kurie ir be to vos dengė seksualų jos nuogumą. – Kelkis, kelkis, – pastebėjęs dvejones, ragino Astas, tačiau nė minutėlei nenuleido veriančio žvilgsnio.
Sukaupusi visą drąsą ir supratusi, kad alternatyvos jos veiksmams nėra, Erika pašoko iš lovos. Iš anksto žvilgsniu radusi kuo prisidengti nuogumą, ji stvėrė nuo grindų chalatą ir vikriai užsimetė jį ant pečių. Pasijutusi truputėlį geriau, lydima Asto, kuris neišleido iš rankų pistoleto, miegamajame palikusi du užpuolikus, bet apsidžiaugusi, kad situacija šiek kiek sušvelnėjo, basomis kojomis moteris iššlepsėjo į tamsų koridorių.

1 Bojevykas – kovinis filmas (liaud.).
2 Pornucha – pornografinis filmas (žarg.).
3 Siaubiakas – siaubo filmas (žarg.).
4 Chlamas – šiukšlės, nereikalingi seni daiktai (liaud.;rus.).
5 Fainas – gražus, geras (žarg.).
6 Briedas – nesąmonė (žarg.; rus.).
7 Naglas – įžūlus, akiplėšiškas (žarg.;rus.)
8Dešimt štukų žalių – dešimt tūkstančių dolerių (aut.).
9 Chata – namas (žarg.; ukr.).
10 Kiaulės šnobelis – kiaulės snukis (aut.).
11 Fifalka – išsipusčiusi gražuolė (žarg.).
12 Neskiedė – čia, nemelavo (aut.).
13 Stumti dūrą – apsimesti kvailu, kalbėti netiesą (žarg.).