Pabučiuok tu pašėlusį vėją,
jei  pagausi - neišgąsdinki jo.
Ir vėjo stiprybės apglėbtas
man žvaigždę klajūnę nuskink.
Skriski svajonių baltaisiais sparnais,
skriski, laisvas padangių platybėj.
Atsargiai, tik į saulę neskrisk,
negalės niekas išgelbėti tavęs.
Tik pašėlęs vėjelis po pasaulį
tavąsias dulkeles išbarstys.
Pabučiuok, tu žvaigždėtąją naktį,
ledo gėlę lediniam lange,
tik šiąnakt ji bus nuostabiausia,
o rytoj ji išnyks su aušra.
Pabučiuok tu naktinę plaštakę,
kuri neregėjo niekad šviesos.
Prisilietęs prie josios sparnelių,
priverski nors trumpam suspindėt.
Pabučiuok, tu spengiančią tylą,
paskubėk, tuoj paukšteliai pragys.
Atsargiai, neišgąsdinki vėjo...
Aš taip laukiu klajūnės žvaigždės.