Šiandien nepopuliaru kalbėti apie patriotiškumą. Juolab apie garbę, pasiaukojimą ir meilę tėvynei. Personažų, kurie žavėtų savo stiprybe, ryžtu ir drąsa, literatūroje nėra tiek daug kaip norėtųsi. Kas ir kiek skaito literatūrą, kuri atsirado siaubo persmelktame laikotarpyje? Kam įdomūs Liongino Baliukevičiaus – Dzūko dienoraščiai, Adolfo Ramanausko – Vanago atsiminimai, Juozo Lukšos – Daumanto „Partizanai už geležinės uždangos“? Skaito. Bet ar perskaito?
Buvo laikas, kuris parodė, kas yra kas. Ir guodžia, ir žavi tai, kad tuo metu ne visi buvo vienoje barikadų pusėje. Kad buvo tokių, kurie nebuvo „tarp“.
Antanas Škėma, nors ir turėjo galimybę prisijungti prie „miško brolių“, tačiau to nepadarė. Jis gailėjosi. Turbūt nuo to momento jame radosi tam tikras požiūris į išeiviją, į tuos, kurie prisitaikė, pabėgo. Ėmė suprasti, kas yra tikrasis heroizmas. Parašęs „Pabudimą“, jis pagrindė savo požiūrį. Paskyrė jį tikriesiems kovotojams.
Vytautas V. Landsbergis savo poezijoje vija tas pačias mintis ir idėjas. Skaitai eilėraščius, kuriuose lyrinis subjektas yra „miško brolis“, ir supranti – kas yra pasirinkimas, ryžtas ir kova be teisės laimėti. Baisu yra vaikas karo metu, bunkeris pilnas utėlių, sudaužyti veidai ir likimai, granata rankose kaip vienintelė galimybė… Baisu. Tačiau tai nėra svarbiausia, ką supranti iš transcendentinio šnabždėjimo eilėraštyje.
Du autoriai, kurių panašumas yra šiek tiek didesnis už du, ta pačia eilėdara parašytus eilėraščius…
Per formalius dalykus jie abu adresatą atveda į tą patį tašką. Būtent jame įvyksta didysis susitikimas. Adresantų, adresatų, pasirinkimų, apsisprendimų, apmąstymų, veiksmų, pasekmių ir tiesos.
Žmogus karo ir pokario fone. Jame atsiskleidžia visos žmonių baimės. Vieni kritiniais momentais griebiasi savęs, kiti atvirkščiai – savęs atsisako. Galbūt, sėdėdamas prie monitoriaus ir gali pagalvoti, kad tai tik ambicijos, garbės troškimas… Bet, kaip sako pats Vytautas, reikia savimi nusileisti į bunkerį. Savimi atsidurti ir tuose pačiuose NKVD rūmų rūsiuose. Ir tada supranti, kad tuose dalykuose nėra jokių priemaišų. Tik grynumas.
Ryžtingas ir tvirtas apsisprendimas. Savęs pasmerkimas žinojimui, jog jokiu būdu neapsigalvosi. Prisiimi pareigą ir atsakomybę, būdamas visiškai laisvas. Ir žinai, kad jau niekada nenuleisi akių, nemirkčiosi, nesuksi jų į šalį. Jos visada bus įkalintos ryžto ir kovos kupiname žvilgsnyje.
Stoja ne sistema prieš sistemą, bet žmogus prieš sistemą. Vienas. Nes pasirinkdamas jis negalvoja apie užnugarį. O sistema yra linkusi išsigimti, nes kiekvienas jos narys praranda gebėjimą savarankiškai mąstyti ir sistema jam tampa naudos objektu. Vyrai, kurie ryžosi kovai ir neparsidavė, įkūnijo absoliutų nusiasmeninimą. Jie netapo visuotiniais mokytojais, nes liaudyje nebeliko tų, kurie iš jų galėtų mokytis. Aukščiausios prabos tautinis mentalitetas buvo ištremtas arba žuvo miškuose. Rastis kitiems herojams nebuvo iš kur. Ir belieka viltis, kad per keletą generacijų, prisitaikėlių ir bestuburių genai bus išaugti…
Džiaugiesi, radęs Škėmos „Pabudime“ ar Landsbergio jaunesniojo „Bunkeryje“ žmogų, kuris perlipa per save. Kuris iškentęs savo bendražygių, mylimųjų skausmą, kančią ir mirtį dar sugeba tęsti kovą be teisės laimėti. Jų apsisprendimas nesiliauja galioti. Jie nebėga.
Tik jau viskam pasibaigus (jei lieki gyvas), prasideda desperatiška kova su savimi. Priimdami lemtingą sprendimą, jie pasmerkė save amžinai kovai. Koks turi būti ryžtingas ir stiprus, kad TAI pasirinktum? Kad pasirinktum karą, kuris niekada nesibaigs…
Tokia literatūra, nors ir su falsifikuotais elementais, tačiau priverčia pulsą pažeisti normos ribas. Dar daugiau – imi ją gerbti. Bet taip atsitinka tik adresatui, kuris supranta kontekstą. Kuris skaitydamas Krivicką, Dzūką, Vanagą ar Daumantą verkia, bet kartu ir džiaugiasi. Nes ne visi parsidavė. Nes tautoje būta ir kokybiškų genų. Nes yra rašytojų, kurių kūryboje egzistuoja ne vien tik „menas menui“. Kurių sukurti personažai tampa patriotais plačiąja prasme. Ir tai teikia viltį tiems, kurie skaudžiai išgyvena lietuviško identiteto krizę šiandien. Dzūkas: „Kas bus iš jos (Lietuvos), jeigu atėjus lemiamam momentui, nebus kam jos prikelti, išgydyti?...“
Man tai yra tiesa. Taip aš matau ir vertinu juos abu. Antaną ir Vytautą. Kontraargumentai galimi. Galbūt, įrodymas taptų tikresnis lyginant jų abiejų kūrybą (Škėmos dramą „Pabudimas“ ir Landsbergio poeziją) formaliai. Žingsnis po žingsnio narstant bendrus motyvus, stilistiką, personažus. Bet kažkodėl į viską buvo lemta pažvelgti šiuo kampu… Gal todėl, kad tame kampe jaučiuosi jaukiausiai…Gal matau tai, ką noriu matyti. Gal tai nostalgija gryniems dalykams… Bet žinau – jei reikėtų, tikrai skelčiau argumentuotą kalbą ir įrodyčiau, kad ne iš piršto laužtas tas panašumas.
O į vieną esė juk visko nesutalpinsi, o ir literatūros kritikoje dar yra tuščių puslapių…