Žalsva šviesa liejosi aplinkui, lindo į akis, brovėsi į kiekvieną skylutę. Jos spinduliai sklido kažkur iš viršaus. Iš dangaus? Ne. Gal tai saulė? Ne. Tačiau šviesa buvo tiesiog nepakeliamai akinanti.
Pusiau sugriuvęs pajuodusių betono plokščių namas – be stogo, apdegusiomis sienomis; kaip didžiulio monstro akys, vietoj kadaise buvusių langų ir durų, žaižaravo juodos skylės.
                     Netikėtai iš už subjauroto, suluošinto namo pasirodė du vyrai. Astas stengėsi įžvelgti jų veidus, bet niekaip negalėjo; akinančiai žalia šviesa leido išskirti tik kontūrus.
Šalia dulkino kelio, kuris beribe stepe atsiraitė nuo pat horizonto, ėjo pro griuvėsiais tapusį namą ir staiga kažkur dingo, tarytum nėrė po žeme, – sėdėjo paauglė mergiūkštė apdriskusia, trumpa suknele, basomis kojomis ir tvirtai įsikibusi, prie krūtinės spaudė berankę, geltonplaukę lėlę. Astas matė mergaitę, žvelgė neatitraukdamas akių, žinojo ją pažįstąs, bet net įtempęs visas proto gysleles, negalėjo prisiminti kas ji.
Panašu, kad tie du vyrai ieškojo būtent jos. Pamatę, jie pribėgo prie mergaitės, stvėrė už parankių ir šaukiančią, apsipylusią ašaromis, jėga nusitempė į baltais žiedais pasipuošusį sodą. Iki šiol Astas nematė baltumos. Dabar gi ji tapo tokia aiški, tokia ryški, tokia dominuojanti, jog išsklaidė net žalsvuosius spindulius ir liejosi, tęsėsi, sklaidėsi kaip tirštas rūkas, kuris staiga apipynė visą pasaulį pieno putų šydu.
Astas negirdėjo savo balso, tačiau kažką šaukė, kažką rėkė – bandė bėgti, vytis niekšus, tačiau kojos neklausė, įaugo į žemę. Pagaliau, didžiulių pastangų dėka, jam pavyko žengti keletą žingsnių, bet kojos už kažko užkliuvo ir jis suklupo. Iš sodo sklido plonytis, maldaujantis mergaitės klyksmas:
– Paleiskit, prašau! Nedarykite man nieko blogo. Paleiskit! Man skauda!..
Balsas tai tolo – silpnėjo, tai vėl artėjo – stiprėjo, tiesiog kurtinamai rėžė ausis.
Astas bandė atsistoti. Jis žinojo, kad reikia gelbėti bejėgę mergaitę iš išgamų rankų, nes jautė – jie negailestingi, jie nukankins ją, išniekins; bet negalėjo. Kojos grimzdo į keistą, šiltą, nepaprastai klampią masę. Šiaip ne taip atplėšęs nuo žemės ranką kilstelėjo ją aukštyn atrodo ieškodamas už ko užsikibti; nuo rankos lėtai, bjauriai tįsdami, lašėjo besitempią kraujo krešuliai. Tik dabar Astas pastebėjo, kad aplinkui voliojasi daugybė lavonų – sumaigytų, sudraskytų į gabalus, ištaškytomis smegenimis ir ištampytais viduriais. Staiga jis pajuto, kad kažkas jį pastvėrė už kojų ir neatsižvelgiant į visas jo pastangas atsispirti, tempia per kraujo ir sudraskytos žmogienos maišalynę į kitoje kelio pusėje esančias senas, apleistas kapines, apaugusias aštriaspygliais brūzgynais už kurių matėsi išvirtę mediniai kryžiai. Astas priešinosi, kibosi už aštrių žmonių kaulų, nutrauktų galvų, kruvinų nuplėštų rankų ir kojų, paskui save tempė prikibusias slidžias žarnas, tačiau veltui – nematoma jėga buvo stipresnė. Jau aiškiai matėsi antkapiai, pasvirę, apsamanoję seni kryžiai ir visai neseniai iškasta kapo duobė. Iš kažkur, tikriausiai iš po žemės, turbūt iš kapo duobės, pasigirdo garsus kvatojimas ir pašaipos pilni žodžiai:
– Jau nebeištrūksi, nebeištrūksi, nebeištrūksi... – Jie lėkė aidu ir be galo kartojosi. – Tu per daug pridarei blogio, kad paliktume tave gyventi! Mums reikia tavęs, reikia, reikia...
Astas pašoko lovoje apsipylęs šaltu prakaitu, atsisėdo, paklaikusiomis akimis paskubom prabėgo prieblandoje skendinčiu kambariu ir pastebėjęs prie pravirų durų stovinčią Oksaną, atrodo aprimęs, įbedė į ją savo žvilgsnį. Tai tebuvo įprastas sapnas, baisus košmaras, nesenos praeities atgarsis. Dar kartą apsidairęs Astas galutinai grįžo į realybę, atbula ranka nubraukė nuo kaktos prakaito lašus, sutelkė visas mintis ir, berods, tik dabar prisiminė, kaip vietoj žadėtojo viešbučio Oksana jį parsivežė į savo butą. Kadangi Astas buvo tikrai pavargęs, gerokai išgėręs ir nerodė jokio susidomėjimo naująja savo pažįstama, mergina paguldė jį ant sofos, o pati išėjo miegoti į savo miegamąjį.
Oksana iki galo atidarė duris ir įėjo į kambarį.
– Tu garsiai šaukei, – pratarė mergina ir priėjusi prie lango, atitraukė storą, žalsvą užuolaidą. – Pamaniau, gal kas nutiko. – Dabar ji tarytum teisinosi atėjusi.
Kambarį užliejo saulės spinduliai. Linksmi saulės zuikučiai šoktelėjo ant grindų, prabėgo sienomis, baldais, susivėlusiais Oksanos plaukais, begėdiškai lindo po trumpais, persišviečiančiais merginos naktiniais marškiniais, dar labiau apnuogindami jos gražų kūną, išrengdami ir siūlydami. Rausvas šilkas tik dar labiau paryškino gražias, seksualias kūno formas. Oksana nė trupučio nesigėdijo savo nuogumo, besiveržiančios į laisvę, maldaujančios glamonių putlios krūtinės su styrančiais speneliais, kuri dabar buvo tikra jos puošmena ir nenugalimu ginklu. Atvirkščiai, jai darėsi malonu demonstruoti viliojantį savo grožį – tą ginklą, kurį panaudojusi galėjo nuginkluoti bet kokį vyrą. Tiesa, šįsyk ji susidūrė su tam tikru pasipriešinimu ir kol kas negalėjo suprasti, kodėl Astas toks šaltas ir bereikšmis jos kerams, jos grožiui ir jos pastangoms įgauti jo palankumą. Oksana priėjo prie sofos, ant kurios tebesėdėjo Astas, ir atsisėdusi šalia jo, ant sujauktos patalynės, užsimetė koją ant kojos dar labiau pabrėždama jų akinantį baltumą ir nepakartojamą žavesį.
– Tu sapnuoji košmarus? – Oksana švelniai glostė jo ranką. Tik dabar ji pastebėjo ant kairiojo Asto peties didelį, rausvą randą ir įdėmiai įsistebeilijo į jį.
– Kartais, – duslokai atsakė Astas. – Gana dažnai, – tuoj pat pasitaisė jis. – Jie – mano praeitis... Bet košmarai daug geresni už kitus sapnus. Nemėgstu sapnuoti...
Ant plačios Asto krūtinės, kaip tikras meno šedevras, puikavosi meistriškai atlikta didžiulė tatuiruotė; nukryžiuota, prie kryžiaus prikalta nuoga mergina atrodė lyg būtų gyva. Netgi kraujo lašai, trykštą iš žaizdų ant jos rankų ir kojų, buvo tikri – baisūs ir keliantys gailestį. Antra tatuiruotė, daug mažesnė, bet meniškumu nenusileidžianti pirmajai – pusmėnulis, o jo viršuj šešiakampė žvaigždė, dabino raumeningą kairiąją Asto ranką. Oksana atpažino šį ženklą. Tai buvo islamo simbolis. Truputėlį sutrikusi ji tyrinėjo piešinius, kol galiausiai susipratusi, kad nėra mandagu taip begėdiškai apžiūrinėti beveik nepažįstamo vyriškio kūną, net jei šis yra paveikslų galerija, grįžo prie ankstesnės temos:
– Astai, tu kažkoks pavargęs. Tau reikia pailsėti, užsimiršti... – Šiuo momentu Oksana pati nesuprato kodėl taip nusprendė, bet tai buvo tiesa.
– Tiek to, – Astas ištarė nežinia ką reiškiančius, tik jam vienam suprantamus žodžius ir apglėbęs merginos liemenį, tik dabar susipratęs, kas jam siūloma, prisitraukė ją prie savęs: – Tiek to, – pakartojo jis, nusprendęs paaiškinti savo žodžių prasmę ne vien veiksmais, – pailsėkim, užsimirškim... Juk šito tu nori?
Ir tarytum tik dabar prisiminęs tebeesąs vyru, jis ėmėsi švelniai ir geismingai glamonėti gležną, meilės ir glamonių ištroškusį merginos kūną.
Jie ilgai ir karštai bučiavosi. Šilkinis apdaras nuslydo nuo gražių Oksanos pečių apnuoginęs juos, po to krūtinę, pilvą, klubus... Ji buvo graži ir geidulinga, karšta it ugnis. Jis – ištroškęs moteriško švelnumo ir žodžiais nenusakomos aistros. Dviejų žmonių kūnai ir sielos susiliejo į vieną vientisą visumą. Pamiršę viską pasaulyje jie tapo laimingais vaikais – be rūpesčių, be nešvarių ir sunkių minčių, be nuojautos ir saiko. Dabar jiems niekas nebegalėjo sutrukdyti mylėtis, nes aistra tapo bendra ir tryško nebevaldomai. Ji virė ir liejosi per kraštus. Taip, tai buvo tik atsitiktinės akimirkos jausmas, bet kol kas pakako ir jo, nes jis teikė didžiulį, nežemišką malonumą – pamišėlišką, pamirštą, bet vėl sugrįžusį.
Gilūs atodūsiai, erotiški laimės šnabždesiai ir nebevaldomų jausmų šūksniai pripildė kambarį, veržėsi pro langus, duris, nesulaikomai sklido pro storas sienas ir darėsi girdimi visam pasauliui – skelbė apie tai, kad jie tapo nežmoniškai laimingais.
– Dieve, kaip man gera, – išsitiesusi skersai sofos, užsimerkusi, užvaldyta stebuklingos palaimos, sunkiai judindama lūpas, vos girdimai šnabždėjo Oksana. – Gera...
Dviejų kambarių butas, kuriame gyveno Oksana, tikrai atrodė jaukiai. Nedideli, nors ir nebrangiais baldais, bet skoningai apstatyti kambariai rodė puikų šeimininkės skonį. Ant sienų kabojo keletas paveikslų vaizduojančių gamtą, ošiančią jūrą, rudenį, kas bylojo, jog šiuose namuose vertinamas menas.
Dar naktį Astas suprato, kad viešbučio jam neteks ieškoti. Iš pradžių jis savyje spyriojosi, nenorėjo nieko velti į neaiškią ateitį turintį savąjį gyvenimą, bet greitai nusileido, sutiko su atkaklios merginos pasiūlymu bei jos siūlymųsi ir kol kas nė kiek dėl šito nesigailėjo.
Vos peržengusį slenkstį, Astą pasitiko namų jaukumas – pamirštas, seniai netektas – ne, veikiau kadaise atimtas – jėga, neteisėtai; tie kvapai, nuostabūs aromatai, kurių pakeisti negalėjo niekas, dabar jį vėl tiesiog svaigino ir grąžino į pamirštą praeitį.
Jaukus kambarys, minkšta lova, televizorius... Kol kas Astas neįstengė iki galo patikėti, įsisąmoninti, suprasti, kad tai ne dar vienas sapnas iš tų daugelio, kurių jis nemėgo ir tiesiog nekentė. Būtent jie, sapnai, gan dažnai primindavo namus, vaikystę, draugus ir artimuosius, tai kas buvo likę labai toli, tapo beveik pamiršta ir nepasiekiama – visa, kas kadaise galbūt buvo gero, grįždavo ir grįždavo, kuomet sušalęs ar sušlapęs, alkanas ar ištroškęs, trumpą poilsio minutėlę  prisėsdavo ir užsnūsdavo; sapnai klastingai atsėlindavo iš praeities ir negailestingai sužadinę prisiminimus, vėl dingdavo. Todėl Astas ir nekentė jų. Košmarai buvo kur kas geresni. Tai tebuvo tęsinys tikrojo gyvenimo – to, kuriame tuo metu jis gyveno; būtent realybė, o ne kažkokia nepasiekiama, utopiška pasakų šalis, kurioje žmonės laimingai myli, džiaugiasi, šildosi prie namų židinio ir net neįtaria esant visai kitokį pasaulį, kuriame žudoma ir žūstama, kuriame gyvybė trapi kaip kiaušinio lukštas ir taip dažnai visiškai nieko nereiškia. Nejaugi jie vertesni tokio gyvenimo? Tuomet kyla klausimas: „Kodėl?“ Kodėl?..
Suprakaitavusi Oksanos galva ilsėjosi ant minkštos pagalvės. Astas tebeglostė išsidraikiusius jos plaukus, žaidė jais, suko mažas plaukų sruogeles ant piršto ir įsikniaubęs į patį jų tankumyną, alsavo dievišku plaukų aromatu, kuris dvelkė pavasariniu vėju ir mišku. Antra ranka Astas tebelaikė apglėbęs atsipalaidavusį merginos liemenį, tarytum bijodamas, kad ši gali imti ir pabėgti, dingti kaip nesveikas kliedesys, kaip iškreiptos vaizduotės vizija. Oksana gulėjo užmerkusi akis ir vis dar mėgavosi glamonėmis. Ji juto, kaip tvirta vyriška ranka švelniai glosto jos liemenį, pečius, kaklą, kaip karts nuo karto karštos lūpos liečia drėgnas, besišypsančias jos lūpas ir jai buvo neapsakomai gera. Patyrusi akimirksnio laimę, mergina ilsėjosi tebesidžiaugdama ja iki šiol, nes jautėsi dar nepamiršta.
Pagaliau, iki valios pasisotinęs seksu ir seniai pamirštais jo teikiamais jausmais, Astas atsisėdo, užsikišo už nugaros pagalvę ir atsirėmęs į sieną, užsirūkė.
„Na štai, mes ir pasidulkinom, – pagalvojo jis. – Kaip seniai šito nedariau... Velnias, net nebepamenu kada buvo paskutinis kartas. Su kuo?.. O ši kekšė šauni, matyt dažnai dulkinasi... Į prostitutę, tiesa, nepanaši, nuo babkių1 būtų pradėjus...“
Tarytum išjudinta nelabai švarių Asto spėlionių, Oksana apsivertė ant kito šono, truputėlį susigėdusi, antklode prisidengė intymų nuogumą ir prisidegusi nuo Asto ištiesto žiebtuvėlio cigaretę, įbedusi į jį veriantį žvilgsnį, kuris teigė, kad niekur nesitrauks tol, kol nesulauks atsakymo, paklausė:
– Kas tu toks? Iš kur atsiradai? Tu slepi kažkokią didelę paslaptį.
Klausimai nelaukė atsakymų, o pylėsi vienas po kito kaip iš gausybės rago.
– Kodėl taip manai? – Astas nežymiai šyptelėjo.
„Tikrai, bobos turi puikią nuojautą“, – pagalvojo jis tik dar sykį tuo įsitikinęs.
Oksana negalėjo suprasti kodėl, bet jautė ir buvo visiškai įsitikinusi, kad neapsirinka: šis žmogus slepia kažkokia didelę, galbūt svarbią paslaptį. Tačiau kokią? Tai irgi išliko paslaptimi, kurią ji žūtbūt geidė išsiaiškinti, kad atsakytų į visus savo „Kas?“, „Kodėl?“, „Iš kur?“.. Smalsumas ėmė viršų ir temdė protą.
„O gal... gal... gal jis pabėgo iš kalėjimo? – stengdamasi spėlionėms rasti argumentų, staiga pagalvojo mergina. – Tatuiruotės, raumeningos rankos... – Oksana ieškojo filmuose matytų sugretinimų. – Zekas2?.. O jei žudikas? Ne, – vėl neigdama savo mintis, paskubom svarstė ji. – Ne. Čia kažkas kita... Tačiau kas?..“
Oksaną vėl smaugė moteriškas smalsumas, gnaibė jos protelį, reikalavo nepasiduoti ir kuo daugiau sužinoti apie naująjį savo draugą, su kuriuo ji ką tik pasimylėjo. Todėl truputėlį patylėjusi ir nesulaukusi atsakymo nė į vieną iš savo klausimų, ji padėjo galvą ant pagalvės ir gracingai laikydama aukštyn iškeltą rūkstančią cigaretę, vėl prašneko:
– Atleisk, turbūt neturiu šito klausti... Mes pažįstami vos vieną naktį ir, – mergina maloniai šyptelėjo, – nuostabų rytą, o aš jau rausiuosi norėdama apie tave žinoti viską. Tu atsikelsi ir išeisi, dingsi kaip neišsipildžiusi svaja, o aš vėl liksiu viena. Gaila, bet toks jau negailestingas tas gyvenimas, toks mano likimas. Išeisi ir daugiau nesusitiksim...
Astas nutraukė tuščius jos žodžius, mintis, beišsiliejančių jausmų protrūkį ir pratarė:
                      – Klausyk, tu tikrai labai graži ir aš nenoriu tikėti, kad sėdi užsidariusi belangėj ir kenti dėl vienatvės. Oksana, tu nori žinoti, kas aš? Neverta, gražuole, tikrai neverta. Mano paslaptis ir mano gyvenimas yra mano, todėl siūlau nesirausti po jį, bent jau be mano leidimo, nes jis per daug sudėtingas. – Jis užgesino peleninėje savąją, po to baigiančią degti Oksanos cigaretę ir kažką gerai apgalvojęs, sumaniai užbėgdamas įvykiams už akių, pridūrė: – Oksana, galbūt tai pirmalaikis prašymas, bet noriu paprašyti, veikiau perspėti – neįsimylėk manęs niekada. Gerai? Tebūna mūsų santykiai tik seksu, tik audringo jausmų prasiveržimo ir užsimiršimo minutėlėmis. Taip bus daug paprasčiau – ir tau, ir man. Patikėk...
Tai buvo keistas, neapsakomai keistas prašymas, šiam keistam žmogui suteikiantis tik dar daugiau paslaptingumo. Keistas ir sunkiai suvokiamas. Ir... Ar įvykdomas?
Oksana jautė, kaip jai gera: kaip niekada anksčiau, nebent, kaip labai seniai. Kol kas ji nesugebėjo suprasti, tačiau šis vyras spinduliavo kažkokia keista, anksčiau nepajusta jėga. Jis patiko merginai ir ji jokiu būdu nenorėjo su juo skirtis ar jo atsisakyti. Astas buvo kitoks, visiškai kitoks nei tie, kuriuos jai teko sutikti anksčiau. Jų buvo nemažai, gal net per daug – ateidavo ir išeidavo jos gyvenime nepalikę jokių ypatingų įspūdžių ar gilesnių pėdsakų. Kai kurie kartais paskambindavo, užsukdavo keletą kartų į svečius ir dingdavo. Nė su vienu iš jų Oksana neužmegzdavo ilgesnio romano ir niekada nesigailėdavo nutrūkstančių santykių. Jos tikslas būdavo tik gerai praleisti laiką neleidžiant savųjų pinigų, kurių ji paprasčiausiai tiek neturėjo, kad galėtų leisti vakarus baruose ar restoranuose. O norėjosi. Tada su drauge jos ir sugalvojo šį, gan pelningą verslą, nereikalaujantį jokio pirminio kapitalo, nors gan rizikingą, bet su kaupu atsiperkantį. Deja, šįsyk, viskas klostėsi kitaip, visiškai kitaip, net keista, bet visai nepriklausomai nuo jos pačios. Netikėtai Oksana pajuto artėjantį savo verslo bankrotą su visomis iš to išsirutuliojančiomis pasekmėmis.
– Prašau, neįsimylėk manęs, – merginos ausyse it aidas atsikartojo ką tik išgirsti prašantys, tiesiog maldaujantys, o gal net reikalaujantys Asto žodžiai.
„Neįsimylėk, – galvojo ji. – Na ir šaunuolis gi tu, slapūne! O kaip tai padaryti, jei aš jau jaučiuosi įsimylėjusi? Man reikia tavęs, Astai, reikia. Meilė iš pirmo žvilgsnio! Kvailystė, kvaiša... Bet aš pabandysiu, pasistengsiu... Tu būsi su manim.“
Oksana tyrinėjo tatuiruotes, klaidžiojo žvilgsniu nuo tvirtos Asto krūtinės prie raumeningos rankos ir vėl atgal. Astas matė jos susidomėjusį žvilgsnį, tačiau tylėjo – laukė merginos klausimų, nes žinojo – be jų neapsieis.
– Ką ji reiškia? – pagaliau paklausė Oksana, pateisinusi jo lūkesčius. Mergina baugščiai lietė, glostė kryžių su nukryžiuotąja moterim. – Kodėl ji tokia žiauri?
– Žiauri? – Astas susimąstė. Jis pats tik dabar pagalvojo, kad tatuiruotė tikrai gali pasirodyti žiauroka. – Turbūt todėl, kad aplink mus viskas žiauru, – pagaliau pratarė jis. – Tu nepastebi šito, Oksana, nepastebi, nes pasaulį matai vien tik rožinėmis, išgalvotomis spalvomis. O jų nėra – tų išgalvotų spalvų, to išgalvoto pasaulio. Dominuoja viena spalva – juoda. Ji mano spalva.
– Kodėl? – Oksana keistai susigūžė, užsitraukė iki pat smakro antklodę ir lyg norėdama nuo kažko pasislėpti, prigludo prie Asto ieškodama pagalbos, užuovėjos.
– Šis ženklas, – Astas apvedė ratą ore virš savo krūtinės, – tai keršto ženklas, kybantis kaip Damoklo kalavijas. Keršto, kuris anksčiau ar vėliau triumfuos, atstatys teisingumą ir nugalėjęs šoks pergalės šokį.
– Keršto?.. – Oksana nesuprato berods aiškaus ir paprasto paaiškinimo. – Kodėl?.. Tu... – Jai trūko žodžių, kad galėtų išreikšti savo mintis.
Astas neleido jai baigti. Jis nenorėjo plėtoti pradėtos temos, todėl perėjo prie daug suprantamesnių, paprastesnių ir gyvenimiškesnių reikalų.
– Oksana, galima aš pas tave pagyvensiu keletą dienų? – paklausė jis ir lyg savo klausimo svarbumui pabrėžti, uždėjęs ranką merginai ant krūtinės, pridūrė: – Per tą laiką susirasiu sau nuošalų kambarėlį...
– Taip, aišku, – džiaugsmingai išpyškino Oksana, nutraukusi tolimesnius Asto pasiaiškinimus ir netgi pamiršusi ką tik išgirstas keistas užuominas apie kažkokį kerštą, gyvenimo spalvas. Ji apsidžiaugė. Oksanos galvelėje iškart šmėstelėjo egoistiška mintis, kad per tą keletą dienų ji prisijaukins šį keistą vyruką ir, galbūt, netgi visam laikui pasiliks sau. – Aš juk pati tave čia atsitempiau, – pridūrė mergina. – Gyvenk, kiek tau reikės. Tu juk neturi Vilniuje kur apsistoti, tiesa?
Astas šyptelėjo.
– Vilniuje? Aš apskritai neturiu kur gyventi. – Šypsena nedingo nuo jo lūpų. Astui patiko erzinti merginą užkliudant ir toliau neplėtojant sunkiai jai suvokiamų temų.
– Kaip?.. – Oksanos veide vėl atsispindėjo nepasitikėjimas ir nuostaba.
– Aš nieko neturiu, – tęsė Astas. – Neturiu ir man nieko nereikia. Jau seniai įpratau taip gyventi – be gūžtos į kurią galima nutūpti, be židinio, prie kurio galima sušilti, galų gale – be meilės, kuri šildo sielą, bet suriša rankas ir daro žmogų priklausomu ir pažeidžiamu. Oksana, aš vilkas vienišius – laisvas, niekieno nevaržomas ir gyvenantis pagal savo įstatymus – nerašytus, bet negailestingus ir gali pasirodyti – žiaurius.
Jis kalbėjo ir vėl žaidė merginos plaukais – nerūpestingai, švelniai, kaip vaikas, kuris išsiilgęs motinos, glosto jos plaukus, kaip savo mylimąją Barbi šukuojanti mergaitė; glostė, tai uždengdamas jais merginos kaktą, akis, tai vėl pakeldamas aukštyn, norėdamas matyti šį švelnų ir patrauklų naujosios savo draugės veidelį. Pagaliau Asto ranka sustingo, o žvilgsnis įsistebeilijo į saulės spinduliuose skendintį kambarį, tarytum ten išvydęs kažką labai įdomaus, vertingo ar neįprasto.
– Va tu, Oksanėle, – lėtai, apgalvodamas kiekvieną žodį, prašneko jis, – turi viską: savo namus, savo gūžtą, kurios niekada nepalieki. Dirbi mokytoja, myli vaikus...
– Palauk, palauk, – mergina nutraukė Asto žodžius, netgi grubokai atitraukė ją glamonėjusią ranką ir atsisėdusi lovoje, įsmeigė į jį klausiamą, truputėlį sutrikusį žvilgsnį. – Iš kur žinai, kad aš mokytoja? – Gražios, rudos Oksanos akys iš nuostabos dar labiau išsiplėtė, išsprogo ir tapo kaip du dideli gryno vandens burbulai.
– Tu pradinukų mokytoja. – Astui vėl buvo malonu ją stebinti. – Stebiesi, iš kur tai žinau? Ne, ne, nesijaudink, mes nepažįstami ir bendrų pažįstamų neturim... Tik koridoriuje, ant spintelės po veidrodžiu, guli dvi šūsnys trečiaklasių sąsiuvinių. Laukia kol juos patikrinsi.
                     – Dieve, koks tu pastabus. – Merginos veide išliko nuostaba.
– Tai va, – toliau tęsė Astas, truputį pasikartodamas, – turi viską: butą, darbą, šiek tiek pinigų, net pakankamai, sprendžiant iš buto interjero, to jaukumo, kurį sugebėjai sukurti. Tačiau jei nesuklydau, tave kamuoja vienatvė. Bandai nuvyti ją, išsivaduoti iš jos gniaužtų, ieškai paguodos baruose ir gaudai ten piniguotus vyrus ir esi įsitikinusi, kad tai išeitis. – Astas nutilo. Jis mąstė ir stengėsi vėl neįžeisti merginos, kuri šiuo momentu jam pasirodė tokia trapi, pažeidžiama, dūžtanti kaip plonas bokalo stiklas. Nors nemėgstąs landžioti po kitų žmonių gyvenimus, lygiai taip pat, kaip nemėgo kada rausiamasi jo sieloje, vis tik Astas paklausė: – Oksana, tu kada nors mylėjai?
Mergina tylėjo. Visai neseniai smalsumu ir nuostaba spindėjusios jos akys staiga pasikeitė ir tapo liūdnos.
„Ar verta pasakoti apie save? – svarstė ji. – Pasijuoks?.. Ne, nemanau. Supras?.. Galbūt... O kodėl ir ne?“
– Taip, mylėjau, – pagaliau atmetusi visus „Už“ ir „Prieš“, tyliu, bet tvirtu, iki šiol Astui dar nepažįstamu balsu atsakė Oksana. Ir patogiai atsisėdusi, pritraukusi prie savęs kelius paslėptus po antklode, apglėbusi juos rankomis, dar tyliau, vos girdimai pridūrė: – Astai, aš žinau, kas tai yra meilė. Žinau, ką reiškia dienomis ir naktimis gyventi mintimis apie mylimąjį, kada svajoji visuomet būti su juo. Žinau kokios trumpos darosi minutės būnant su mylimu žmogumi. Patikėk, Astai, bet aš žinau ir tai, ką reiškia išdavystė. Labai gerai pamenu tas bemieges naktis, kada laukdavau to, kurį mylėjau – bėgdavau prie durų, jei kas pabelsdavo, laukdavau jo skambučio ir lėkdavau prie telefono jam suskambus, stovėdavau prie lango ir nebematančiomis nuo ašarų akimis vis žvelgdavau ir žvelgdavau į tolį tikėdamasi išvysti jį, bet veltui – jo nebebuvo. Nebesitikėjau jo sulaukti, bet buvau pasiryžusi viską atleisti, kad tik jis sugrįžtų. Buvau pasiruošusi žemintis, kad tik nepamirštų manęs, nepaliktų. Tačiau jis negrįžo. Galbūt buvau bloga, gal nemokėjau mylėti, o gal kaltas jis... Laikas - geriausias gydytojas. Jis gydo sielą, skaudančią, sužeistą širdį ir reikia pripažinti, tai daro puikiai. Randa tinkamiausius vaistus ir žino jų dozę.
– Taip, žinau, – Astas pritarė merginai, tačiau buvo nustebintas, kad ji žino apie šio gydytojo paslaugas. – Jis išėjo pas kitą? – pajutęs, kad Oksana nesipriešina ir netgi nori atsiverti, skatindamas tolimesnį pasakojimą, paklausė jis, panoręs patenkinti nežinia iš kur  atslinkusį neįprastą smalsumą.
– Buvau ką tik baigusi vidurinę, – prašneko Oksana. – Turbūt supranti, ką reiškia: jauna, naivi, visiškai nepatyrusi ir trokštanti romantikos mergiūkštė, kuri ištrūko iš mažo provincijos miestelio, įstojo mokytis į pedagoginį universitetą ir pasinėrė į studentišką gyvenimą – lekiantį pašėlusiu didmiesčio ritmu, suteikiantį neribotą laisvę, siūlantį galybę pramogų, tačiau reikalaujantį aukų – niekada negailintį paslydusiųjų ir susipainiojusiųjų savo jausmuose, mintyse, poelgiuose.
Kada susipažinau su Karoliu, jis mokėsi jau paskutiniame kurse. Ta pirmoji diskoteka mano gyvenime pasirodė esanti lemtinga. Jis pakvietė šokti ir mano nuostabai bei džiaugsmui – nebepaleido iki šokių pabaigos. Aukštas, plačiapetis, madingai apsirengęs, kvepiantis brangiais kvepalais, bent jau tą vakarą, ne, – mergina emocingai papurtė galvą, – ne vien tą, Karolis man pasirodė besąs manųjų svajonių idealu. Juolab, kad šis idealas be galo maloniai glaudė mane prie savęs. Jo vyriškas, keistas, galima sakyti, man svetimas alsavimas degino skruostus, galvą, kaklą... Karolis kartojo ir kartojo svaigindamas savo frazėmis kaip išgerto alkoholio stiklas:
– Kaip nuostabiai tu šoki, gražuole! Tu tokia žavi, dieviškai graži, kaip ką tik prasiskleidęs rožės žiedas, kaip princesė, nužengusi nuo sosto. Tu pakerėjai mane ir aš jau įsimylėjau; iš pirmo žvilgsnio... O, manoji Deive! O, manoji Saule! – Jo lūpos šypsojosi ir geidulingai siūlėsi būti bučiuojamos.
Man svaigo galva. Iš po kojų slydo žemė ir aš nesipriešinau, pati, tvirtai įsikibusi laikiausi už tvirtų vaikino pečių, nes bijojau parkristi, nualpti. Niekada nelaikiau savęs gražuole. Mano manymu, tebuvau eiline mergina, tačiau Karolis vis liaupsino mane, aukštino, kėlė į padanges ir darė vos ne šventąja; jau pirmąjį vakarą tapau jam kažkuo nepakartojamu, kažkuo ypatingu, galbūt irgi idealu. Tapau, o gal jis tik žaidė. To nesužinojau ir nežinau iki šiol. Nors tikėjau juo – ilgai, aklai, beatodairiškai, tol, kol ėmiau neapkęsti.
Diskotekai pasibaigus, Karolis palydėjo mane į bendrabutį. Ilgai bučiavomės prie durų, nekreipdami dėmesio nei į grįžtančiuosius iš diskotekos mano bei jo bendrakursius, nei į budinčiąją, kuri priekaištingai vis žvilgčiojo į mus pro langą. Po to sekė pasimatymai, gėlės, dovanos, restoranai... Žodžiu, visa, ko reikia naiviai mergiūkštei pakerėti. Ir dar – žodžiai, žodžiai, žodžiai, beriantys krūvas komplimentų, liaupsinantys ir iki beprotybės nugirdantys sielą. Karolis geidė turėti mane bet kada ir niekieno nevaržomas. Netrukus iš bendrabučio persikėliau į nediduką butuką miesto pakrašty, kurį jis išnuomojo man. Karolis buvo turtingų tėvų vienturtis sūnelis ir pinigų neskaičiavo, o jei skaičiavo, tai savaip: iš anksto žinojo kiek išleis restoranams, kiek dovanoms, gėlėms, tačiau savęs niekada nenuskriausdavo ir leisdavo pinigus į kairę ir į dešinę.
Taip prasidėjo audringos mūsų meilės naktys – nepakartojamos, aistringos, pilnos laimės ir sekso. Ryte būdavo sunku keltis, eiti į paskaitas, mokytis, bet aš buvau laiminga ir gyvenau lyg patekusi į keistą pasaką – pamiršusi viską ir tikėdama nuostabia mūsų ateitimi, kurią dar labiau grąžino Karolio pažadai.
– Baigsi mokslus, aš atsistosiu ant kojų, – sakydavo jis, – nebereikės priklausyti nuo tėvų... Tu tekėsi už manęs, mano meile? – daugybę kartų klausė Karolis.
Savaime suprantama, kūriau nuostabius ateities planus, maudžiausi svajose ir laukiau, atrodo, jau tokios artimos ir aiškios mūsų ateities, šviečiančios nebeužgesinamu laimės žiburiu.
Tai buvo metai, kada viskas vertėsi aukštyn kojomis. Keitėsi valdžios, keitėsi žmonės... Kūrėsi ir iro įvairiausi kooperatyvai, kilo ir smuko įvairūs verslai. Vieni lobo, kiti skurdo ir nebesudūrė galo su galu. Visur tik ir tesigirdėjo kaip auga nusikalstamumas, reketas, žudomi žmonės... Karolis metė mokytojo darbą. Jutau, su juo darosi kažkas negera. Jis tapo irzlus, iš jo lūpų nebesklido meilūs žodžiai. Nieko nebepasakojo apie save, ateidavo vis rečiau ir užtrukdavo pas mane vis trumpiau.
– Žinai, Oksana, – atsakydavo Karolis kada jį užkamuodavau savo klausimais, – laikai pasikeitė, labai pasikeitė... Apsidairyk. Gyvenimo vertybės irgi keičiasi. Daug ką supratau, savyje atradau daug nauja. Ar suprasi tai tu, Oksana – nežinau. Bet pasaulis tampa kitokiu, visiškai kitokiu, o su juo priversti keistis ir mes. Jei anksčiau mokytojas buvo visų gerbiamu žmogumi, tai dabar jis tapo niekuo. Aš laiku tai pajutau, Oksana. Ir dar pajutau, kad galiu kur kas daugiau, nei būti paprastu mokytoju...
Tačiau jis niekada nekalbėjo apie tai, kuo tapo ir kokias aukštumas ketina pasiekti šiame pasikeitusiame pasaulyje.
– O mes? Kas bus su mumis, su mūsų meile? – Jaučiau neišvengiamai augantį susvetimėjimą ir ne kartą uždavinėjau Karoliui šį, mano širdį draskantį klausimą, tikėdamasi raminančio atsakymo, nors pati juo nebelabai tetikėjau.
– Oksana, viskas bus gerai. – Tokiomis minutėmis jis ramindavo mane, o gal labiau save, glausdavo mane prie savęs ir sakydavo, ne, turbūt jau meluodavo: – Aš myliu tave. Viskas bus gerai. Atsistosiu tvirtai ant kojų ir vesiu tave...
Mane graužė neviltis. Kuo toliau, tuo labiau ir labiau abejojau, jaučiau, bijojau ir vis vijau šalin mintis, kad ant kojų jis vargu ar kada atsistos, o jei atsistos, tai man šalia jo vietos nebebus.
O dar po kurio laiko Karolis mane visai pamiršo. Paskui sužinojau, buvę mūsų bendri pažįstami pasakojo – Karolis susidėjo su neaiškiais darbeliais užsiimančiais žmonėmis. Iškilo, išpuiko. Kam aš jam bebuvau reikalinga – paprasta mokytoja, ką tik baigusi studijas, kuri šiais naujais laikais nieko nebereiškia, naivi provincialė, nors jau ir tapusi sostinės gyventoja. Turbūt buvo geresnių, gražesnių, turtingesnių...
Bėgo dienos, bemiegės naktys, po kurių skaudėjo paraudusias nuo ašarų akis. Keikiau gyvenimą ir nekenčiau vyrų, maldavau Dievą, kad šis nubaustų Karolį ir vėl prašiau jam atleidimo. Ėjau iš proto ir laukiau, laukiau, laukiau... Kažko. Turbūt stebuklo. Deja – beviltiškai. Per atostogas, vasarą grįžau į Kretingą, pas mamą. Tik ten ir sugebėjau bent truputėlį užsimiršti, pradėjau gydytis sunkias gyvenimo žaizdas.
Oksana nutilo, baigė savo istoriją. Jos akys išliko liūdnos, tačiau ji nesijaudino, matyt, visai nesigailėjo pradėjusi pasakoti, nes skaudi jos tragedija buvo visiškai pasibaigusi, išblėsusi, nebeturėjo tęsinio ir todėl merginai nebuvo sunku ją pasakoti. Be abejo, per tuos metus ji visiškai išsigydė nutrūkusios meilės žaizdas.
Tarytum bandydamas Oksaną nuraminti, o gal norėdamas atsiprašyti už sudrumstą jos sielos ramybę, bet nesitraukdamas, nežengdamas žingsnio atgal, Astas paglostė rusvus merginos plaukus išsidraikiusius ant nuogos, baltuma spindinčios nugaros ir paklausė:
– Kur jis dabar?
Asto mintyse žaibiškai praskriejo praeitis; jis stengėsi prisiminti visus buvusius draugus, pažįstamus, tačiau tokio Karolio neprisiminė. Po to, daugmaž sugretinęs datas, jis nusprendė, kad jie negalėjo būti pažįstami.
– Kam aš tau tai pasakoju? – nesugebėjusi suprasti savęs, dabar Oksana šito klausė Asto. – Kam? – Ji ranka parėmė galvą, tapdama dar gražesne, dar seksualesne.
„Po velnių, – pagalvojo Astas, – tas asilas Karolis neklydo. Ši merga tikra gražuolė. Ir iš kur ji tik nukrito ant mano galvos? Po velnių...“
– Jau viską buvau pamiršusi, – prašneko Oksana, – bet nesuprantu pati, kam panorau iš sielos gelmių ištraukti visus tuos mirusius prisiminimus ir papasakoti būtent tau, Astai. Tau juk neįdomu, tiesa? Suprantu ir nepykstu. Kam tau kažkokios nepažystamos mergiotės svaičiojimai, jos gyvenimo keliai ir klystkeliai, kryžkelės, jos problemos? Kam? Šiandien tu čia – rytoj išeisi... Taip privalo būti.
Astas žiūrėjo į merginą susižavėjęs, neatitraukdamas akių, grožėjosi ja ir šypsojosi. Nesakė nei taip, nei ne. Kažkodėl jam buvo malonu jos klausytis, stebėti greitai besikeičiantį jos veidelį, akių išraišką. Pagaliau, Astui buvo malonu jau tai, kad jis grįžo į pamirštą, išsvajotąjį pasaulį, kurį ilgą laiką nuo jo slėpė nesulaužomi tabu, ir pateko į Rojų.
– Negalvok, aš nesiskundžiu, – tęsė Oksana. – Nesiskundžiu niekuo – nei gyvenimu, nei vienatve. Turiu draugę, nemažai pažįstamų, bendradarbių... Tačiau vienatvė kartais aplanko – bjauri ir slegianti. Ir tada taip norisi turėti žmogų, prie kurio galėtum prisiglausti, kuris išklausytų, suprastų ir užstotų, apgintų nuo šio nelemto jausmo ir įkvėptų naujų jėgų. Būna dienų, kada tuščiam kambary paprasčiausiai norisi staugti.
– Tu nori Karoliui atkeršyti? – Astas nepaliko neužbaigtos temos ir tarytum siūlė savąsias paslaugas.
– Ne. Ne-e-e. Anksčiau galbūt norėjau, dabar – nebe. Jau daugiau nei du metai praėjo kaip išsiskyrėm. – Ir tarytum prisiminusi ankstesnįjį Asto klausimą, visai pamiršusi ką tik bandžiusi jam įrodinėti, kad jos gyvenimas jam neįdomus, Oksana tęsė pasakojimą toliau: – Dabar Karolis kažkokių parduotuvių tinklo generalinis direktorius. Nežinau, galbūt jis vis dar neatsistojo ant kojų, – mergina karčiai šyptelėjo, – o gal aš tikrai praradau žavesį ir tapau jam per prasta. Gaila, nepaklausiau, pamiršau, pasimečiau... Pernai vasarą buvome susitikę. Netikėtai, keistai. Persimetėm keletu tuščių, bereikšmių žodžių ir išsiskyrėm. Keisčiausia, kad jis taip ir nepajuto – nei anksčiau, nei tada, susitikus – nei gėdos, nei sąžinės graužaties. Supratau, jo širdyje nebebuvo jokių jausmų. Ar jie buvo anksčiau? Anksčiau tikėjau, dabar – nebežinau... Paklausius mūsų pokalbio galėjai pamanyti, jog mes bendradarbiai, galbūt žmonės, kažkada pažinoję viens kitą, bet tik ne buvę artimi draugai, meilužiai, sugyventiniai, galų gale, gali vadinti mus kaip nori, bet kadaise mes buvome tokiais. Niekada neneigsiu – aš mylėjau Karolį. Mylėjau beprotiškai, o tąkart tik dar geriau supratau ir pati sau įrodžiau jam esanti nebereikalinga. Dabar jis – jau tvirtai ant kojų stovintis bosas. O aš? Kaip buvau mokytoja, taip ja ir likau. Jis sėdo į blizgantį Mersą3 ir nulėkė, o aš likau laukti dulkino, žmonių prisigrūdusio troliko4. Jis kas vakarą geria Metaksą5 ir rūko Kemelą6, o aš gi, tik tuomet, jei kas pavaišina. – Iki tol Oksanos balse skambėjusi ironija dingo. Ištarusi paskutiniuosius žodžius, ji dviprasmiškai šyptelėjo. Astas pritarė merginai tokia pat šypsenėle supratęs, kad Oksana prisiminė kaip ją vakar vaišino brangiu konjaku, kuris apie naująjį pažįstamą paliko dar geresnį įspūdį.
Nutilusi Oksana atsikėlė iš lovos, užsimetė ant pečių lengvą, vos kelius siekiantį chalatą ir vikriai užsagsčiusi jo sagas, paslėpė nuogumą ir grožį nuo be paliovos jos kūną glostančių Asto akių. Ji paėmė šukas ir pradėjo šukuoti susivėlusius plaukus, tuo pareikšdama, kad pasakojime, kaip ir sekse, padėtas galutinis taškas.
– Metas keltis, – atsigręžusi, šypsodamasi savo žaviąja šypsenėle, tarytum paaiškino mergina. – Jau pietūs, o mes dar nepusryčiavom. – Ji vikriai dingo už durų ir beveik tuo pat metu iš virtuvės pasigirdo indų žvangesys.
Sapnas tai, ar tiesa? Astas dar kartą stipriai papurtė galvą bandydamas įsitikinti tikrai nesapnuojąs ir pats sau vos girdimai burbtelėjo:
– Mistika kažkokia...
Butas, namų ramuma, ką tik iš jo lovos atsikėlusi gražuolė. Astas palietė dar šiltą paklodę ant kurios visai neseniai gulėjo Oksana. Kažkokia nesąmonė, pasaka, paistalai... Jis vis dar nesugebėjo patikėti tuo, ką šiuo metu turi. Aštuonerius metus prasibastęs po pasaulį, matęs šilto ir šalto, pamiršęs, kad dar yra tokia sąvoka kaip ramybė, kol kas jis negalėjo suvokti ir priimti, prie šito prisitaikyti, negalėjo grįžti ir pritapti prie pamiršto gyvenimo stiliaus. Nenusakomai keistai Astui skambėjo žodžiai, kad ryte, atsikėlus iš minkštos ir šiltos lovos pusryčiaujama, geriama kava, kurios svaiginantis kvapas jau sklido po visą butą. Netikėtai jis prisiminė motinos žodžius, kurie išsirangė iš jo atminties kaip džinas iš slėpiningojo ąsočio:
– Kelkis, vaikeli, jau pakaks miegoti. Pusryčiai ant stalo.
Keista. Astas tik dabar suprato, kad žodžius prisiminė, o motinos balso prisiminti nebegalėjo. Tarytum kažkas bebalsis, kažkas pažįstamas, bet pamirštas kuždėjo jam į ausį.
Kiek vandens nutekėjo sraunia laiko upe. Kiek visko įvyko ir kaip pasikeitė pasaulis. Visi prisiminimai, likę atminty, retkarčiais gražindavo jį praeitin, bet jis nemėgo jų. Kam jie? Kam? Kam prisiminti gera, jei aplinkui vien melas, vien netiesa – kraujas ir mirtis... Nežinomybė – kraupi ir nepermatoma. Tad kam?..
Diena buvo šilta ir saulėta. Pavasaris žingsniavo žeme ir beatodairiškai ėmė viršų, šalin gynė dar likusias po žiemos šaltokas naktis ir pakilus saulei, šildė žemę, kad šilumos užtektų net nakčiai, nes pasaulis budo, todėl šilumos jam reikėjo vis daugiau ir daugiau; sprogo medžių lapeliai, skleidėsi žiedai, gimė nauja gyvybė...
Astas pravėrė balkono duris. Į kambarį plūstelėjo švelnaus, gryno oro šuoras. Maloniai glostydamas veidą, savo alsavimu pripildęs visą kambarį, jis skverbėsi į kiekvieną matomą ir nematomą plyšelį, nes geidė pasislėpti, kad net tuomet, jei durys užsitrenks, liktų kambaryje.
                     Išėjęs į balkoną, Astas atsirėmė į neaukštą, betoninę tvorelę juosiančią jo kraštą ir pasilenkęs, pažvelgė į svaiginančią prarają. Jis nežinojo net kokiame Vilniaus rajone esąs; naktį, kada iš restorano juos vežė taksi, jam visai nerūpėjo kur jie važiuoja. Jokios reikšmės tai neturėjo net dabar, bet žmogiškas smalsumas bei profesionalumas vertė apsidairyti ir įvertinti aplinką.
Iš visų pusių namą supo kiti daugiaaukščiai namai, sudarydami beveik uždarą kiemą, į kurį patekti galėjai tik iš vienos pusės. Astas rūkė ir žvalgėsi aplinkui, žvelgė žemyn – į mažus it skruzdėlės, kiemu ropojančius žmones, į lakstančius, triukšmaujančius, žaidžiančius vaikus, į atvažiuojančius ir išvažiuojančius automobilius. Koks keistas šis bevertis, seniai pamirštas gyvenimas, toks pat bevertis, kokia bevertė čia ir gyvybė. Astas niekaip negalėjo nusiraminti. Jis puikiai suprato, kad jo likimas nepriklausė ir nepriklauso nė nuo vieno iš šių žmonių, tačiau vėl ir vėl, kaip praeitą naktį bare, iš jo širdies stengėsi išsiveržti keistas, nesveikas pyktis, pavydas ir neapykanta visam pasauliui. Astas slopino juos, įkalbinėjo save, ramino, bet dingęs, pyktis vėl grįžo, ropojo kaip didžiulis, bjaurus kirminas jo gyslomis, stengėsi pasiekti sužeistą širdį, kad ten susisukęs sau gūžtą, vėl ir vėl galėtų priminti, jog jis kitoks, jis visiškai nebe toks kaip šitie žmonės, kurie vėl jį supa, kad jis žino visiškai kitą gyvenimo ir gyvybės vertę, tačiau čia apie ją geriau nutylėti. Bet... Argi jis buvo pasikėlęs aukščiau už juos?
Paskendęs mintyse ir abejonėse, Astas net nepajuto, kad į balkoną išėjo Oksana. Mergina tyliai prisėlino iš už nugaros ir švelniai apkabino jį, visu savo karščiu dvelkiančiu kūnu prigludo prie tvirtos, vyriškos nugaros. Astas krūptelėjo, staiga suktelėjo galvą atgal, bet prisiminęs, kad tai tik bandanti jį prisijaukinti graži, meili būtybė – nusiramino ir šyptelėjęs pratarė:
– Keista, manyje tu užmigdei visus refleksus. Aš privalėjau išgirsti, pajusti, kad ateini. Nepajutau... Tai reiškia mirtį. – Staiga jo balsas tapo liūdnu.
– Atleisk, turbūt išgąsdinau... – Oksana vėl nesuprato keistų svečio žodžių ir lyg išsigandusi, nuo jo atšlijo.
– Ne, ką tu. Tik privalėjau išgirsti... – Asto balse suskambo keista nuoskauda ir nusivylimas savimi. Jis atsisuko į merginą.
– Tu kareivis? – Žvelgdama Astui tiesiai į akis mergina uždavė konkretų klausimą.
– Kareivis? – Astas susimąstė ieškodamas atsakymo. – Taip, kažkuria prasme – taip, – pagaliau atsakė jis ir vėl išsisukdamas nuo tolimesnių klausimų, pratarė: – Eime pusryčiauti, nes tikrai, greit reiks pietauti.

1 Babkės – pinigai (žarg.);
2 Zekas – kalinys (žarg.).
3 Mersas – Mersedesas, automobilio markė (aut.).
4 Trolikas – troleibusas (liaud.; aut.).
5 Metaksa – konjako pavadinimas (aut.).
6 Kemelas – cigarečių pavadinimas (aut.).