Kartais norisi pabėgti nuo savo minčių, kančių ir mąstymų ir bent minutei pasijaust laisva. Kiekvienas gražus prisiminimas išlieka mano širdyje, tik gaila, kad jų nėra daug. Neturiu kuo didžiuotis. Tik kompleksuotas pasaulis mane privertė nuvertinti save. Aš matau žmones, kurie džiaugiasi smulkmenomis – išskyrus save. Man smulkmenos nesuteikia džiaugsmo. Prieš užmiegant tikėdavausi, kad mano gyvenimas – sapnas. Maniau, kad kaip pabusiu viskas pasibaigs. Atsikelsiu, rasiu besišypsančią mamą, ruošiančią vakarienę, tėtį, skaitantį ryto laikraštį ir jaučiantį begalinę meilę. Vien užmerkusi akis aš pajuntu šaltumą. Lyg šalia manęs kas tyliai alsuotų, o atsimerkus viskas dingsta. Tai tarsi iliuzija, miražas...

Aš dievinu rudenį. Man patinka stiprus vėjas, kuris kedena mano ilgas garbanas, margaspalviai krentantys lapai ir lietus. Dažnai klausausi lietaus kapsėjimo, lašai sukuria nuostabią melodiją, kurios galėčiau klausytis ir klausytis. Užmerkus akis ir sustojusi ant kalno išskečiu rankas ir įsivaizduoju, kad skrendu. Skrendu, nuo skausmo, nuo nepasitikėjimo savimi, nuo vilties... Nuo visko, kas mane kankina.

Atsimerkus pažvelgiu į laukus, upelį, nes stovint ant kalno viskas taip puikiausiai matosi. Saulė jau už horizonto. Laikas namo.

– Ko žiūri? – paklausė manęs piktai tėvas, kai parėjau iš lauko namo ir pažvelgiau į mamą, kuri gulėjo ant grindų.
– Ką tu jai padarei? – surikau it kokia beprotė.
– Nori prisijungti prie jos? – sarkastiškai nusijuokė ir išsitraukė diržą iš kelnių.
– Tu nesveikas! Tu gadini mano gyvenimą! – pakėliau toną.
– Dar drįsti su manimi taip kalbėti? – šaukė ant manęs tėvas ir netekęs kantrybės pradėjo mane vytis.

Išsigandusi greit sprukau iš namų. Taip kiekvieną vakarą tėvas pareina girtas ir muša mamą. Negaliu žiūrėti į mamos mėlynes ir ašaras, kurios liejasi iš akių kraštelių. Nekenčiu tėvo. Jis gadina mano gyvenimą, naikina svajones ir drumsčia ramybę. Jis – vienintelis žmogus, kurio aš nemyliu. Mano gyvenimas nuo mažų dienų nebuvo tobulas. Tėvas nuo pat mažumės prieš mane naudodavo smurtą. O už ką? Už viską. Už neišvalytus namus, nepadarytus namų darbus, už tai, kad nepareidavau laiku namo. Nuo pat mažų dienų gyvenu savarankiškai. Darau tai, ką noriu, nes mama seniai nebesirūpina manimi. Ji mažai kalba, nevalgo, visa išbalus. Ji serga gilia depresija. O aš kaip duktė negaliu jai nieko padėti. Policijai paskambinti negaliu, juk jei suimtų tėvą, pamatytų mano mamą ir suprastų, kad jai reikalinga psichologo pagalba, ir uždarytų į beprotnamį, o aš? Man tektų kraustytis gyventi į vaikų namus. Ne, taip niekada nebus.

Senelių neturiu, dešimt metų aš jų nematau, mat mes darom jiems gėdą. Jie neapkenčia mano tėvo, kuris naudoja smurtą prieš mamą, o mama, vargšė, vis dar tiki ta tikrąja meile ir mano, kad kumščiai parodo tą meilę.

Bet mama vis dar akla ir nepastebi problemos.