Skiriu žmonos seseriai
          Veronikai

Gyvenimas nesibaigia griuvėsiais.
Rūmų vietoje vėl išauga lūšna.
Ir viskas prasideda iš naujo...
Li

Pirmas skyrius
Diena ėjo vakarop. Saulė sėlino dangaus pakraščiu ir tuoj tuoj ketino išnykti už daugiaaukščių namų stogų. Buvo gan šilta. Pūtė švelnus pavasarinis vėjelis: kedeno praeivių plaukus, drabužius, judino ir šlamino dar nepasidabinusių žaluma medžių šakas. Jau pajutę pavasario dvelkimą, žmonės ėjo atsilapoję striukes, paltus, iš po kurių dar matėsi šiltesnis drabužis, bet jautėsi – ateina laukiama vasara, atbudimas, ir visiems darėsi linksma, gera, nes vasara jau sėlino kažkur čia pat, šalia – dvelkė, ėjo žeme ir greitu laiku žadėjo grįžti. Gamta keitėsi, budo, lygiai taip pat, kaip atsibunda žmonės ankstų rytą ir vėl pradeda dieną iš naujo.
Ir taip kasmet. Lyg užburtas ratas, kuris sukasi, sukasi, sukasi... Kaip gamtoj, taip ir žmonių gyvenimuose. Kažkas gimsta, kažkas miršta, kažkas pradeda gyventi geriau, o kažką užgriūva sunki, nepakeliama gyvenimo našta, ir, deja, ne visiems ją lemta pakelti, išgyventi, išlikti. Gyvenimo ratas. Sunkus, lengvas, nepakeliamas, bet – neišvengiamas, skirtas kartą ir – privalomas. Reikia gyventi, gyventi deramai. Tik ne visi tai sugeba, tik ne visiems suteikiamas šis menas. Galbūt todėl šioje žemėje taip daug tamsos, purvo, tiek daug melo ir neteisybės, skriaudų ir netekčių. Galbūt todėl, lyg neatskiriamas mūsų šešėlis, žeme slankioja mirtis. Ir tik gerai apsidairęs pastebi – yra ir gėris! Bent retkarčiais jis bando prasiskverbti pro tamsą, pro tirštus debesis. Tereikia jį pastebėti, pajusti ir nesikuklinant sulaikyti, neleisti pasprukti.

Astas išėjo pro aerouosto duris, giliai įkvėpė oro, bėgliu žvilgsniu apžvelgė šurmuliuojančią, automobilių pristatytą stovėjimo aikštelę ir, išsitraukęs pakelį „Marlboro“, užsirūkė.
Pro šalį skubėjo žmonės. Jie tempė didžiulius nešulius, šūkavo, kalbėjosi. Vieni skubėjo namo: grįžo iš kelionės pavargę, pilni įspūdžių, kiti dar tik ruošėsi kelionėn. Palikę gimtuosius namus, gimtą miestą, artimuosius, jie skubėjo išvykti, nes kažkur kažkas jų laukė. Buvo ir tie, kurie sutiko arba palydėjo savo artimuosius, draugus, mylimuosius. Vienų akyse galėjai įžvelgti ašaras ir liūdesį, kitų – džiaugsmą. Stotis, aerouostas – tai gyvenimas – paėmus aplamai, gyvenimas savo esme – netekčių ir laimės vieta.
Astas stovėjo, rūke lėtai leisdamas dūmų kamuoliukus iš burnos ir gėrėjosi šiuo šurmuliu, gėrėjosi išsvajotu pasauliu į kurį taip nekantravo sugrįžti; jis stovėjo ir stebėjo jį. Jo ausyse tebesigirdėjo lėktuvo gausmas ir tie žodžiai, ištarti stiuardesės lietuviškai, seniai pamiršta kalba, keisti, bet nežmoniškai malonūs:
– Jūs seniai nebuvote Lietuvoj?.. Lietuvoj viskas kuo puikiausiai...
Astas stipriai papurtė galvą, tarytum geisdamas šalin nuvyti mintis, tuos žodžius, keistus įspūdžius...
„Nejaugi jie laimingi? Nejaugi? – perėjęs prie kito, irgi jo minčių neapleidžiančio klausimo, vėl ir vėl klausė savęs Astas. – Kažkur pastoviai skuba, kažko nesuspėja... Tempia kaip skruzdelės savo nešulius, ginčijasi, barasi, skiriasi su artimaisiais, su tais, kuriuos dedasi mylį, lieja ašaras... Bet ar tikras? Ir ko verti tie atsisveikinimo žodžiai, tos ašaros?.. O gal? O gal vis tik aš pats laimingiausias žmogus pasaulyje. – Astas pats sau šyptelėjo, netikėtai pagalvojęs, jog ši išvada, paprastų paprasčiausia utopija. – Manęs niekas nesutinka, niekas nelaukia, nelieja nei džiaugsmo nei skausmo ašarų. Aš laisvas ir man visiškai nėra kur skubėti. Netgi eiti nėra kur. Argi aš ne laimingas? Vilkas vienišius... Aš grįžtu! Tik ar kas šito nori?.. Nori? Šito noriu aš!“
– Jums kur? Galiu nuvežti. – Astas krūptelėjo. Staiga jo mintis nutraukė nežinia iš kur atsiradęs taksistas – augalotas vyrukas ilgais, tiesiais plaukais, užpakalyje surištais į keistai styrančią, bet gana ilgą kasytę.
Astas tarytum atsibudo iš savo minčių, grįžo, ir prisiminė esąs žmogumi. Jis dar sykį giliai užsitraukė cigaretės dūmo, po to numetė nuorūką ant betoninių laiptelių, užmynė ją koja ir nužvelgęs taksistą nuo galvos iki kojų, lyg tai būtų ne žmogus, o keista, mistinė būtybė, tarytum neišgirdęs ar nesupratęs klausimo, jį pakartojo:
– Nuvežti? Mane? – Astui atrodė gan keista vėl kalbėti gimtąja kalba, tokia atprasta, užsimiršusia, bet nepamiršta. Jis užsimetė ant peties lengvą rankinę ir vėl paklausė, uždavęs gan keistą klausimą: – Klausyk, bet tu juk negali manęs nuvežti į... niekur? – Astas šyptelėjo supratęs savo klausimo idiotiškumą ir įsistebeilijo į suglumusį taksisto veidą.
– Na, nežinau... – tęsiamai sumurmėjo šis. – Paprastai atvykusieji kažkur skuba, jiems kažkur reikia. Bet, atleiskite, jei jums nereikia mano paslaugų...
– Man, tiesą pasakius, nereikia niekur, – nutraukė taksisto žodžius  Astas. – Bet... – Jis vis tik žengė laipteliais žemyn tardamas: – Tiek to, važiuojam. Kur nors... – Ir truputėlį patylėjęs, daug gyviau pridūrė: – Nuvežk mane ten, kur galima gerai pavalgyti ir truputėlį išgerti.

Taksi vingiavo vakarinio Vilniaus gatvėmis, suko tai į kairę, tai į dešinę, lindo pro susidariusius kamščius ir vėl šoko į priekį – lyg skubėdamas, lyg lėkdamas kažkur, ten kur jo laukė – jo, bet ne jo keleivio. Astas sėdėjo ramiai ir žvalgėsi pro automobilio langą į dar pažįstamą, tačiau labai pasikeitusį miestą, kuris jau slėpėsi vakaro miglose, grasindamas tuoj, tuoj visiškai pranykti tamsoje – gožiančioje, viską ryjančioje ir nepaprastai negailestingoje. Tačiau lyg iš anksto nuspėjusios tamsos kėslus, viena po kitos ėmė žiebtis parduotuvių vitrinų šviesos, įvairiausių ofisų reklaminių skydų neoninės ugnys, vos pastebimi, aukštai kabą žibintai. Ir tai vėl priminė, kad tamsa nenugalės, kad su ja kovojama, kad miestas gyvena – gyvena savo gyvenimą: įprastą, kasdienį, amžiną – su savo žmonėmis, gatvėmis, grožiu bei skurdu...
Lyg žaižaruojančiomis akimis, žybsėdami savo žibintais, nesustojamu srautu lėkė ir lėkė automobiliai – tai pypteldami, tai cypteldami stabdžiais, tai vėl sužviegdami prasisukančiais ratais, ir lyg nematomos jėgos pastūmėti, šokdavo į priekį; jie tarytum kalbėjosi tarpusavyje, kuždėjo šnarindami ratais, spygavo, šaukė, lygiai taip pat, kaip tai daro žmonės, kurie irgi skubėjo šaligatviais, vis ėjo ir ėjo... Kažkur... Tik kur? Šito nežinojo niekas.
Buvo nuostabus pavasarinis penktadienio vakaras, galbūt toks pat, koks buvo praeitą savaitę, toks, koks bus ir sekančią – koks buvo pernai, užpernai – įprastas, šiltas savaitgalio vakaras, po ilgų darbo dienų nešantis ramybę ir poilsį. Įprastas, bet ne Astui. Jam jis atrodė keistas, pamirštas ir mintimis grąžinąs į praeitį – tolimą ir užsimiršusią, bet buvusią ir neišdildomą.
Ilgai tylėjęs, vis dirsčiodamas užpakalinio vaizdo veidrodėlyje į keistokai atrodantį keleivį, taksistas nebeiškentė ir paklausė:
– Jūs taip ir neatsakėte, kur jus nuvežti?
Astas patraukė savo žvilgsnį nuo šmėsčiojančių parduotuvių vitrinų ir trumpai pažvelgęs į vairuotoją, trūktelėjęs pečiais, bereikšmiu balsu atsakė:
– Koks skirtumas? Aš juk sakiau, vežk ten, kur galima išgerti ir pavalgyti. Tu juk žinai kokį nors gerą naktinį kabaką1, kur galima neblogai pasėdėti. – Ir vis taip pat abejingai pridūrė: – Man vis vien, vežk.
– Jūs ilgą laiką buvote išvykęs? – Taksistas bandė užmegzti pokalbį.
Tačiau Astas neatsakė. Tik vėl nieko nepaaiškinančiai trūktelėjo pečiais ir palingavo galva. Gal taip... Gal ne...

Baras šurmuliavo, alsavo savo įprastu, kasdieniu gyvenimu, sukosi lyg įsuktas ir nebegalintis sustoti ratas, kuris nesuvaldomai nešė atsipalaidavimo šalin.
Prietema dengė visą baro salę, staliukus, žmonių veidus, zujančias padavėjas. Aukštyn kilo tiršti cigarečių dūmų kamuoliai – sukosi, raitėsi ir palubėje nyko praryti galingų ventiliatoriaus nasrų. Tik prie sienų pritvirtintų retro stiliaus blankiai šviečiančių, gelsvų žibintų dėka baras nepaskendo visiškoje tamsoje. Kartkartėmis kažkur iš gilumos, kur matėsi nedidukė scena, tamsą perskrosdavo įvairiaspalvės prožektorių šviesos; jos nuslysdavo lubomis ir subyrėdavo į daugybę vaivorykštės spalvomis žaižaruojančių spindulėlių, kurie išsklaidydavo dūmų kamuolius, prabėgdavo nudažydamos netikromis spalvomis žmonių veidus, drabužius, lyg ko ieškodamos stabteldavo ant grindų ir baugščiai praskriejusios sienomis, kažko išsigandusios ar susigėdusios trukdą ilsėtis, dingdavo, išnykdavo, tarytum kažkieno nematomos rankos uždarytos į belangę kamerą, vėl palikdamos barą prieblandos valiai.
Grojo netranki, bet pakankamai garsi muzika, bet kažkodėl niekas nešoko. Žmonės sėdėjo, šnekučiavosi, šurmuliavo...
Beveik visi staliukai buvo užimti. Vos prabėgęs žvilgsniu lengvai galėjai atskirti pastovius šio baro klientus nuo tų, kurie čionai užklydo šiaip pasėdėti – vienam vakarui, o gal net valandėlei – tik išgerti kavos puoduko, ar vyno taurelės. Pastoviųjų buvo dauguma. Jie elgėsi laisvai, netgi iššaukiančiai – šūkavo, ginčijosi į nieką nekreipdami dėmesio, tarytum čia būtų ne vieša vieta, o jų namai. Tie, kurie atklydo atsitiktinai, ar užeina į barą tik retkarčiais, sėdėjo ramūs, šnekučiavosi, sprendė kažkokius reikalus, gurkšnojo po trupučiuką tai, ką užsisakė, ir kartkartėmis iš padilbų žvilgčiojo į triukšmingąsias kompanijas.
Baro gilumoje, tarytum pasislėpęs nuo įkyrių žmonių žvilgsnių, kurie jam, seniai atpratusiam nuo tokio gyvenimo, koks vyko čia, bare, ir atrodė sekantis bei nepaleidžiantis, sėdėjo Astas. Laikas nuo laiko jis pakeldavo sustingusias, nepaaiškinamai liūdnas akis ir tuomet jo žvilgsnis tapdavo rūstus, žiaurus, netgi teisiantis. Astas perrėždavo juo skendintį prieblandoje ir cigarečių dūmuose barą, nužvelgdavo savo kaimynus, sėdinčius prie gretimų staliukų ir vėl, lyg nepastebėjęs nieko įdomaus, nieko, kas būtų vertas jo dėmesio, užsiskleisdavo savyje, kažkur iškeliaudavo, paskęsdavo mintyse; jis vėl užsidegdavo eilinę cigaretę, nuberdavo pelenus į greit pilnėjančią peleninę ir gurkšteldavo gan bjauraus, aitraus brendžio.
„Kodėl jie, o ne aš? Po velnių, – piktai mintyse keikėsi Astas nebegalėdamas suvaldyti keistų, jam nesavitų, nereikalingų emocijų. – Kodėl? Kodėl štai taip aš nesėdėjau jau visą amžinybę? O šitie žmogeliūkščiai šitaip leido laiką visus tuos metus, kol aš klaidžiojau po pasaulį. Velnias... Bjauri beprotybė... Kodėl ne jie?“
– Asto sąmonę užvaldė keistas, neįprastas pavydas ir pyktis. Jis taip stipriai sukando dantis, kad net žandikauliai sutraškėjo. Tarytum išsigandęs jo protą užvaldančio pykčio ir panoręs jį paskandinti, Astas pagriebė nuo stalo jau pustuštį brendžio butelį, prisipylė sklidiną taurelę virptelėjusia ranka prapylęs pro jos kraštus ant stalo, ir užsivertęs, išgėrė ją vienu mauku. Pastatęs taurelę ant stalo, jis vėl užsirūkė, giliai į krūtinę įtraukęs cigaretės dūmą, dar sykį praskriejo žvilgsniu restorano sale ir staiga beveik visai nurimęs suprato, ne – tiksliau prisiminė, kad visi šie žmonės niekuo dėti ir pykti ant jų, ar tuo labiau nekęsti, tiesiog kvaila. Argi jie gali būti kalti, kad tokie vingiuoti jo gyvenimo koridoriai? Ne, aišku, kad ne!
Tačiau truputėlį apgirtęs, atsipalaidavęs Asto protas vis nepaliko jo ramybėje.
„Ir vis tik, kas dedasi ten, dangaus aukštybėse, jei apskritai tenai kas yra? – mąstė jis toliau. – Kas gi, galų gale, tvarko šį susmirdusį pasaulį, kas vadovauja jam, kas baudžia neteisiuosius... Kodėl jis toks neteisingas? Kaip ten bebūtų, tačiau kodėl Dievas, kažkur Alachas, o gal dar kas nors, vieniems leidžia skęsti prabangoj, tuo tarpu kitus verčia mirti skurde, iš bado? Kodėl vieni gali gyventi ramiai leisdami dienas, o kiti privalo kovoti už savo išlikimo teisę? Kažkas juos pasmerkė dar negimusius? Kodėl? Kodėl? Kodėl?..“
Ir, berods, neradęs atsakymo į visus savo „Kodėl?“, Astas perėjo prie truputėlį kitokių minčių, gal žemiškesnių, gal paprastesnių, bet kurios irgi jį slėgė, baugino, tačiau tuo pat metu jis puikiai jas valdė.
„Kas aš? Aš niekas, tiesiog niekas ir teoriškai manęs nėra. Bent jau neturėtų būti. Išbrauktas. Netekęs teisės gyventi. Ir tik keistos, kažkieno padarytos klaidos dėka aš dabar čia. Koks keistas gyvenimas, koks pasikeitęs, o gal atprastas šis pasaulis.“
Pinigai - štai kas valdo juos. Lyg norėdamas tuo įsitikinti, Astas eilinį kartą praskriejo šurmuliu persipildžiusiu baru ir vėl grįžo į savo kiautą, kuriame jis jautėsi kur kas saugiau, kur kas įprasčiau nei šioje nepastovioje aplinkoje.
Vieni lobsta, kiti vargsta. Vieni perka vilas, jachtas, limuzinus, kiti sąvartyne renka bulvių lupenas, kad pratemptų dar vieną dienelę ir nemirtų iš bado. Lyg kažkas būtų keistai suskirstęs žmones į tam tikras kategorijas, luomus. Turtuoliai ir vargšai. Tau auksas, o tau išmatų krūva. Juokinga ir liūdna.
„O aš? – Astas kalbėjo su savimi. – O aš? Kokiam luomui priklausau aš? Kas aš buvau anksčiau? Niekas... Kas aš dabar? Po velnių, irgi niekas. Tuomet net pinigai nieko nereiškia. O gal tik man? Juk dabar aš jų turiu daug, o nesijaučiu nei turtuoliu, nei, galų gale, Dievu. Tiesa, manieji pinigai kruvini, tačiau ne vien kitų krauju uždirbti. Sutepiau juos ir savuoju – krauju ir prakaitu, vargu ir netektimis. Ir tai, kad dabar aš čia...“
– Pas jus laisva? Gal galima prisėsti? Šįvakar taip daug žmonių... – Netikėtai suskambęs moteriškas balselis jį grąžino į realybę ir Astas net krūptelėjo.
Jis pakėlė galvą ir įbedė žvilgsnį į merginą, tarytum priekaištaudamas jai, kad ši išdrįso sudrumsti jo mintis. Priešais Astą stovėjo neaukšto ūgio, liekna šatenė – ne grožio karalienė, tačiau tikrai patraukli mergina, ir įdėmiai žvelgė į jį. Jos rudose, galbūt netgi žalsvose, žaviose, didelėse, koketiškai spindinčiose akyse virpėjo keisto liūdesio ir paslėptos šypsenėlės ugnelės.
Astas įtariai ir netgi begėdiškai, pakankamai ilgai, tyrinėjo nepažįstamąją. Jo priekabus žvilgsnis palengva slydo švelniu, lygiu, galbūt nuo prakaito, gal nuo kosmetikos, o gal, paprasčiausiai, nuo lakiojančių baro sale prožektorių spindulių blizgančiu veideliu, ilgu, apnuogintu kaklu, leidosi žemyn ir grožėjosi puikiomis krūtinės formomis, pridengtomis tik plonos palaidinukės su gana gilia iškirpte; pagaliau leidosi žemyn ir tyrinėjo gražias, nestoras, bet putlokas kojas, kurias tik dalinai dengė trumpas aptemptas mini sijonas.
Galėjai pamanyti, kad Astas nusprendė išbandyti juo susidomėjusią nepažįstamąją ir laukė, kad ši apsisuktų ir nueitų, nusprendusi jog neverta bendrauti su tokiu keistuoliu-stuobriu kaip jis, tačiau mergina nenuėjo – stovėjo ir kantriai laukė atsakymo į savąjį klausimą.
Pagaliau visiškai bereikšmiškai trūktelėjęs pečiais, savo gruboku balsu, tokiu koks jis yra ir nė truputėlį nesistengdamas jo sušvelninti, atsidrėbęs į kėdės atlošą, Astas atsakė:
– Sėsk. – Ir po trumpos pauzės tiesmukai pridūrė: – Aš tau patikau? – Jo lūpose šmėstelėjo lengva, vos pastebima ironija.
Sugebėjusi nepastebėti įžeidžiančios ironijos, mergina pastatė ant staliuko su savim atsineštą kažkokio balto, truputėlį nugerto kokteilio stiklinę ir atitraukusi kėdę, atsisėdo priešais Astą. Lengvu, tiesiog profesionaliu judesiu ji užsimetė koją ant kojos ir taip dar labiau pabrėžė baltą jų nuogumą.
– Brendį gersi? – neatkreipęs dėmesio į jam demonstruojamą žavintį seksualumą, paklausė Astas.
– Taip, kodėl gi ne. – Merginos žvilgsnis tiriamai klaidžiojo jai nepažįstamo vyro veidu, jo drabužiais, turbūt vertino jo galimybes...
Nesuspėjęs gerai užsimegzti, kuriam laikui pokalbis vėl nutrūko. Astas pakvietė tarp staliukų nardančią, skubančią ir, atrodo, niekuomet nesuspėjančią padavėją, paprašė atnešti naujajai savo draugei stikliuką, po to paėmė nuo stalelio cigarečių pakelį, išsitraukė vieną, prisidegė ir išleidęs iš burnos dūmų kamuolį, berods tik dabar prisiminęs, kad sėdi nebevienas – ištiesė pakelį merginai. Ši paėmė cigaretę, prisidegė ją nuo Asto jai ištiesto žiebtuvėlio ir negiliai, moteriškai, tačiau mokančiai rūkyti, užsitraukusi dūmo, gracingai krestelėjusi ant pečių krintančiais plaukais, truputį atmetė galvą atgal. Įsmeigusi žavias akis į nepažįstamąjį, išlenkusi nugarą kaip katė, kuri tuoj puls pelę, mergina pratarė:
– Kodėl tu kažkoks liūdnas, susimąstęs? Čia juk linksma, visi linksminasi... – Merginos žvilgsnis apskriejo barą. Atrodo, šiam nelinksmam keistuoliui ji norėjo įrodyti esanti teisi. Truputėlį patylėjusi, mergina pridūrė. – Tarp kitko, mano vardas Oksana.
– Aha. – Tuo tarpu Astui, berods, buvo visiškai tas pats kas ji – Oksana ar Marusia. Jis tik linktelėjo galva; netgi liko neaišku kam: merginai ar taurelę bei švarią peleninę atnešusiai padavėjai, pripylė pilnutėlę taurelę brendžio ir pastatė priešais ką tik prisistačiusią naująją savo draugę. – Oksana, – vėl lyg sau, lyg kažkam, pratarė Astas. – Tu ne lietuvė?
– Aš? Ne. – Merginos veide šmėstelėjo nuostaba. – Iš kur žinai? Tu pastabus. Retai kas tai pastebi...
– Galbūt... Bet aš mačiau labai daug įvairių tautybių žmonių. Tavo gražios, bet rudos akys ir pakumpusi ne lietuvaitės nosytė išduoda tave. Akcento dar nepajutau... Na ir, aišku – vardas.
– Tau tai svarbu?
– Kas? – Astas, atrodo, nesuprato klausimo. – Svarbu, kad tu ne lietuvė? Ne. Tai man visiškai nesvarbu.
– Mano tėvas buvo ukrainietis.
Po truputį pokalbis ėmė megztis.
– Tiek to... – Astas numojo ranka lyg vienu mostu norėdamas perbraukti, ištrinti visa tai, apie ką jie iki šiol kalbėjo. Įtaigiai demonstruodamas, jog bereikšmiai dalykai jam neįdomūs, jis pasakė: – Išgeriam. – Pakėlęs taurelę, Astas pasukiojo ją rankoje ir pridūrė: – Tiek jau to, mažyte mano viešnia, už mūsų pažintį – tokią netikėtą, spontanišką, bet, gal visai nieko – įdomią. – Nelaukęs merginos atsakymo ar jos reakcijos, jis vienu mauku ištuštino taurelę ir užkandęs kalmarų salotomis, tarytum tik dabar prisiminęs, kad nemandagu damai neprisistatyti, servetėle nusišluostęs lūpas, ištarė: – Astas.
– Labai malonu, – Astas pastebėjo nuo ką tik išgerto brendžio truputėlį surauktą Oksanos veidą. Kol kas ji neturėjo net kuo užkąsti, tačiau mergina stengėsi mandagiai neparodyti, kad vaišės ne tik neskanios, bet netgi bjaurios. Stiprus alkoholis Oksanos veidą padabino raudoniu ir jis tapo tik dar patrauklesniu.
Astas kojomis atsistūmė kėdę atgal, atsipalaidavęs atsilošė į atlošą ir dar sykį nuo galvos iki kojų nužvelgęs naująją pažįstamą aštriu, begėdišku, veriančiu, tiesiog nurengiančiu žvilgsniu, berods likęs patenkintas, paklausė:
– Klausyk, Oksana, tu dažnai ateini į šią skylę gaudyti sau vyrų? Ar čia leidi visus vakarus?
Mergina nesutriko ir, turbūt tik etiketo taisyklių verčiama suraukė gražiai išskustus, siaurus, tačiau vešlius antakius.
– Aš? – Balsas vis vien išdavė ją pyktelėjus, o gal tai irgi tebuvo žaidimas, koketavimas, pastanga prisivilioti vyrą. – Aš panaši į prostitutę?
Savo pašnekovės manierose Astas pajuto puikų artistiškumą, mokėjimą palaikyti pokalbį ir lanksčiai jį pasukti jai reikiama linkme; galų gale, ši mergina mokėjo išsisukti nuo tikimosi ar laukiamo atsakymo. Tačiau jis ir pats gan gerai buvo įvaldęs šį meną. Galbūt netgi geriau: jis puikiai valdė bet kokią situaciją, mokėjo tapti elegantišku aukštuomenės vyru, elgtis mandagiai, deramai tokio luomo žmogui, ir tuoj pat virsti paskutiniu storžieviu chamu, kuris keikiasi ir burnoja nekreipdamas dėmesio į tuos, kas šalia jo – gražuolė moteris, ar suskretęs ir pradvisęs valkata. Tai buvo jo gyvenimo stilius, jo kredo – priverstinis, bet būtinas tam, kad išliktų savimi – galbūt įgimtas, o gal įgautas praėjus sunkią gyvenimo mokyklą. Prabėgę pastarieji metai, kurių bėgyje Astas neturėjo galimybės justi nei moteriškos, nei, apskritai, žmogiškos, žemiškos šilumos bei laimės, gerokai pakeitė jį, užgrūdino ir daug ko išmokė, pakeitę ne vien mintis, bet ir daugelio žemiškųjų vertybių vertinimo kriterijus. Astas tebesijautė sulaukėjęs, tapęs kur kas grubesniu ir piktesniu nei anksčiau. Labiausiai tai pasijuto dabar, vos grįžus, vos įžengus į ankstesnįjį gyvenimą, netgi dar neparagavus jo skonio, bet jau supratus, jog čia niekas nestovi vietoje – gyvenimas juda, teka, ne – veikiau lekia, skrieja neapsakomu greičiu, keičiasi, o jis, praleidęs įdomiausią jo dalį, pikto likimo valia liko kažkur už borto.
Gyvenimas visus perauklėja savaip; jis egoistas, savanaudis, kuris rieda tarškindamas sunkiais savo ratais ir negailestingai mala, traiško tuos, kurie papuola po jais. Patekai – aplamdys, sužalos, nesugebėjai pasikelti – visiškai sutryps, sugniuždys, pašokai – laikui bėgant pasiseks nusivalyti bjaurias dulkes nuo sužalotos sielos ir, galbūt, sugebėsi išsigydyti sunkias žaizdas.
Tačiau Astas nė nemanė pasiduoti, nesiruošė būti sutraiškytu tų nelemtų ratų. Ne kartą sutryptas, ne kartą parklupdytas ir buvęs per žingsnį nuo mirties, jis vėl ir vėl kėlėsi, stojosi ant kojų, vėl kvėpavo ir gyveno; klimpo į liūną, bet vėl kabarojosi iš jo ir vėl gyveno. Jis kaip užburtas kapanojosi šiame gyvenime, ieškojo išeities ir visuomet ją rasdavo, nes nebijojo vėl ir vėl pakliūti po tais baisiais, nelemtais gyvenimo mašinos ratais.
Ir šiuo metu jis jautėsi kuo puikiausiai. Kitaip argi būtų grįžęs? Ar galėtų ramiai gurkšnoti brendį su visiškai jam nepažįstama mergina. Kol kas, atsidavęs akimirksnio teikiamiems malonumams, visiškai atsipalaidavęs, Astas tiesiog bandė ilsėtis, tačiau jo galvoje nepaliaujamai sukosi, skriejo mintys; jis nė minutėlei nepamiršo tų planų, tų kėslų, kuriuos rezgė, kūrė, puoselėjo be galo ilgus aštuonerius metus ir kurių dėka jam pavyko išlikti, išgyventi, nes nebaigęs šių darbų, neįvykdęs priesaikos, jis neturėjo teisės mirti. Ir tai tapo nematomu varikliu, nesibaigiančiu stimulu, kuris stūmė jį, varė į priekį ir vertė gyventi, nes mirtis atrodė tolygi pragarui, kuriame būtų tekę degti neįvykdžius duoto žodžio, duotos priesaikos, nepajutus palaimos, dėl kurios dabar sugrįžo.
– Iš kur man žinoti? Negi kekšės turi kažkokių ypatingų požymių? – Astas trūktelėjo pečiais ir vėl įsmeigė savo veriantį žvilgsnį merginai į akis, tarytum jose bandytų rasti atsakymą į savo klausimą. Šį sykį Oksana neatlaikė šio sunkaus žvilgsnio ir pasuko galvą į šoną, lyg žvalgydamasi aplinkui. – Nors, gal ir turi... – Patylėjęs ir eilinį kartą nužvelgęs merginą, vos girdimai sumurmėjo Astas, atrodo kažką prisiminęs, o gal radęs atsakymą žavioje, viliojančioje merginos išvaizdoje.
– Ne, tu klysti. – Po neilgos tylos minutėlės Oksana vėl pažvelgė į Astą. Jos balsas įgavo visiškai kitokį, truputėlį liūdnoką atspalvį. – Čia aš ateinu pailsėti, atsipalaiduoti. Retkarčiais. Kad nebūtų nuobodu, ieškau sau tinkamos draugijos. Deja, gaila, bet šįvakar matyt apsirikau ir vakarą praleisiu ne per geriausiai. – Kas žino, galbūt ji kalbėjo tiesą, o gal vėl žaidė savo žaidimą. – Tu paskendęs savo mintyse, – tęsė mergina, – ir, berods, esi neprieinamas. Be to, užgaulioji mane savo kvailais klausimais, įžeidinėji. Argi taip elgiamasi su moterimis? Manau, bus geriausia palikti tave vieną. – Oksana buvo beatsistojanti nuo kėdės, tačiau valingu rankos mostu Astas sulaikė ją.
– Palauk, – pratarė jis, kol kas pats nesupratęs kam tai daro. Gal ši graži būtybė jam patiko, o gal jis bijojo vėl likti vienas, tačiau šiuo momentu Astas panoro, kad mergina liktų su juo. – Atleisk, aš nenorėjau tavęs įžeisti, – atsiprašė jis, lyg burtininko lazdelės mosto pagalba netikėtai tapęs džentelmenu. – Tenorėjau suprasti kas tu ir ko tikėtis toliau.
– Ko tikėtis toliau? – Oksana, berods, liko patenkinta tokia veiksmo pakraipa. Ji paėmė Asto cigaretes, užsirūkė ir gana daug žadančiai pridūrė: – Tikėtis galima visko... Gyvenimas turi daugybę vingių. Ką gali žinoti, kas tavęs laukia už artimiausiojo. Žinai, Astai, aš niekada neplanuoju toli į priekį. Gyvenu laiko tėkmėj, plaukiu pasroviui ir jau seniai nieko nebebandau pakeisti. Kartą likimo užgauta, aš tapau kitokia. Į daugelį dalykų ėmiau žvelgti kitaip – galbūt paprasčiau, o gal atvirkščiai, pradėjau vertinti tai, ko anksčiau nevertinau ir nuvertinau tai, ką anksčiau laikiau idealu, laikiau kažkuo ypatingu; anksčiau turėjau savus tabu, o dabar, kartais būna net keista, jų nebeliko, kažkur jie išnyko.
Astas šyptelėjo. Dar visai nepažįstamos, nepažintos merginos žodžiuose suskambo kažkas labai artimo, kažkas bendro su juo, su jo likimu. Jis ir vėl nesuprato – žaidžia ši gražuolė, ar kalba tiesą: apie gyvenimą, jo įdomybes ir negailestingumą vienišai moteriai, tačiau vis viena pajuto, jog jam malonu jos klausytis.
„Po velnių, iš kur ji žino, paprasta mergšė, besišlaistanti po kabakus ir uždarbiaujanti savo dailiu užpakaliuku, koks yra tas gyvenimas? Argi ji matė tikrąsias jo spalvas, paskaidrintas kraujo raudoniu ir gaisrų pašvaistėmis? – svarstė Astas klausydamasis Oksanos šnekų. – Ji težino tokį gyvenimą, kokį vaizduoja jos fantazijos, koks jai atrodo atsibudus po nakties su nepažįstamu vyru. Ji nežino, ką reiškia mirtis, ką reiškia kraujas, pagaliau, ką reiškia duonos kąsnis ar vandens lašas, kada esi nevalgęs kelias dienas ir ištroškęs po negailestinga, kepinančia saule... Ji nori įteigti buvusi kitokia... Ar tai tikra? O gal juokinga?“
Kurį laiką tapo neaišku, girdi jis merginos žodžius, ar ne. Lyg vėl būtų paskendęs savosiose mintyse, tačiau ilgai klausęsis ir gretinęs Oksanos pasakojimą su savuoju gyvenimu ir vis bandęs rasti panašumų juose, pagaliau, išsklaidęs visas merginos abejones, kad jos klausomasi, Astas pratarė.
– Arba tu tikrai puiki aktorė, arba gyvenimas tavęs irgi nelepino, – jis garsiai išreiškė mintyse padarytą išvadą ir pridūrė: – Kol kas dar nesupratau...
Šįsyk mergina neįsižeidė. Galbūt jai norėjosi išsipasakoti ir ji, net neparodžiusi, kad išgirdo Asto žodžius, kalbėjo toliau, dėstė tai, kas, berods, ilgus metus kaupėsi jos gražioje galvelėje. Astas suprato – visa tai jo neliečia, bet laikas nuo laiko gaudė save mintyse, kad šis pasakojimas jam patinka; jis pasijuto esąs kažkam reikalingas, įdomus. Nuo šių minčių Astui darėsi malonu. Atpratusiam nuo moterų dėmesio jam darėsi netgi keista, kad sugebėjo patraukti kažkieno dėmesį, kad mergina nusprendė su juo praleisti vakarą ir apskritai, buvo nepaprastai keista, kad jis sėdi čia, kažkokiame bare ir klausosi kažkieno istorijos, girdi gimtą kalbą, nemąsto apie rytdieną ir visiškai atsipalaidavęs, gurkšnoja brangų konjaką. Ir tai ne sapnas, ne svajonės, o tikrut tikrutėlis gyvenimas, toks realus, kad realesnio net nebūna.
O Oksana, matyt dar labiau skatinama išgerto alkoholio kuris rausvino ir be to kosmetikos parausvintus jos veidelius bei dar labiau atrišo liežuvį, kalbėjo ir kalbėjo.
Jų peleninės jau su kaupu prisipildė nuorūkų – surūkytų ir nebaigtų rūkyti, užgesintų nervinga ranka ir dar teberūkstančių. Lėkštės su suvalgytos vakarienės likučiais jau seniai dingo nuo stalo. Nebaigti gerti buteliai tebestovėjo priešais juos. Vakaras ėjo į pabaigą. Baras palengva tuštėjo, rimo. Tik išstumdytos kėdės, dar nesutvarkyti, sujaukti stalai aplink kuriuos kaip skruzdėlės po skruzdėlyną zujo nurinkinėjančios indus padavėjos priminė apie pralėkusį linksmą, nerūpestingą vakarą. Keletas aiškiai užsibuvusių, gerokai išgėrusių lankytojų tebesėdėjo bare ir, berods, net nemanė išeiti. Jie garsiai ginčijosi, retkarčiais bandė užtraukti dainą, tačiau jau po kelių akordų, taip ir nesugebėję pataikyti į melodijos ritmą nutildavo, grįždavo prie savo girtų kalbų bei tuščiais svaičiojimais tapusių ginčų.
Astas irgi pajuto kaip išgertas alkoholis, tarytum kontuzija, maloniai svaigina galvą, o mintys keistai sklaidosi, kartais sunkokai besiriša tarpusavyje. Netikėtai jis pasijuto pavargęs: galbūt nuo kelionės, gal nuo netikėtai užklupusių įspūdžių, o gal nuo išgerto alkoholio.
– Puikus buvo vakaras. – Oksanos balsas skambtelėjo liūdnokai, tačiau jame Astas pajuto ir keistos laimės, galbūt, pergalės gaideles.
„Nejaugi jai tikrai patiko šis vakaras? – Jo mintyse šmėstelėjo nepasitikėjimas. – O gal ir aš jai patikau? Velniop, durnystės... – vydamas mintis šalin, galiausiai reziumavo jis.“
Iš rankinuko mergina išsitraukė veidrodėlį bei lūpų dažus ir kurį laiką įdėmiai tyrinėjo savo putlias, nuo valgio, gėrimų bei šnekų šiek tiek nusišėrusias lūpas, po to ranka brūkštelėjo vis ant akių slenkančią, nepaklusnią, tarytum irgi girtą plaukų sruogą, kol pagaliau iki valios atsigrožėjusi savo atvaizdu, atsargiai, profesionaliai, stengdamasi neišsiteplioti, ėmėsi dažyti ir be to patrauklias lūpas.
Astas šyptelėjo ir su jam būdinga ironija paklausė:
– Tau patiko? O gal tu kas vakarą tai kartoji savo pašnekovams?
Nervingu gestu, net nebaigusi dažytis ir, berods, dabar jau tikrai supykusi, Oksana sviedė veidrodėlį ir lūpų dažus ant staliuko.
– Klausyk, Astai, prašau, negadink vakaro. – Oksanos akys sužaibavo tikru, be abejo neapsimestiniu pykčiu. – Aš nevaidinu... Man tikrai buvo malonu... Pagaliau, argi privalau tau teikti savųjų jausmų ataskaitą?
„Po velnių, juk tikrai ji teisi. – berods tik dabar tai supratęs, pagalvojo Astas. – Tikrai. Pagaliau, koks man skirtumas kas ji – šventoji ar kas vakarą dulkinama2 kekšė. Pasidulkinsim ir sudie, gražuole.“
– Taip, aš ne šventoji, – lyg perskaičiusi ir norėdama pateisinti Asto mintis, prašneko mergina, – bet ir ne tokia, kokia, galbūt, tau pasirodžiau, o gal ne tokia, kokią tu norėtum mane matyti. Astai, kaip gali mane teisti, jei nieko apie mane nežinai. Apie mane, mano gyvenimą – nieko... Tiesiog nieko...
Paėmęs švelnią, truputėlį virpančią merginos ranką, Astas suspaudė ją tvirtam savo delne ir pažvelgęs į ką tik buvusias laimingas jos akis, kurios dabar žaižaravo pykčiu ir, galbūt žadėjo tuoj, tuoj pravirkti, tyliu, vos dar tebegrojančios muzikos neužgožtu balsu pratarė:
                      – Nepyk, Oksana. Tu teisi, aš nežinau, kas tu. Bet mes lygūs. Lygiai taip pat tu nežinai, kas aš. – Jis glostė švelnią, prakaituotą merginos ranką savąja, negrubia, bet visiškai atpratusia nuo tokių prisilietimų ranka, ir jautė nuo jos keistai plūstančią šilumą, kuri skverbėsi jo gyslomis ir baigė užpildyti visą kūną. Tarytum norėdamas išpirkti savo kaltę iki galo, o gal vis tik prisipažinęs pats sau, Astas pridūrė: – Mes tikrai puikiai pasėdėjom.
– Tuomet kodėl tu toks atšiaurus? – Oksana nutraukė jo žodžius, tačiau rankos neatitraukė – mėgavosi mažytėmis, vaikiškomis Asto glamonėmis. – Kodėl tu toks įsitempęs, užsidaręs... Pagaliau, kodėl tu visą vakarą bandai mane pažeminti, įžeisti?
Astas šypsojosi. Jis juto, kaip jo galvą dar labiau svaigina šios moters artumas, jos kvapas, alsavimas,  jos žodžiai, pagaliau šis vakaras, pašėlusios dienos įvykiai, taip staiga pakeitę, tiesiog aukštyn kojom apvertę jo įprastą, kasdienį gyvenimą. Staiga merginos reakcija į jo elgesį, pašaipas, pokalbio manierą, Astui tapo visiškai nebeįdomi ir jis, kaip tikras džentelmenas, kuris netyčia sugebėjo įžeisti damą, atsiprašė:
– Gerai, atleisk... Tu nežinai, kas aš. Jei žinotum, turbūt suprastum. Aš perdaug sulaukėjęs, nekreipk dėmesio...
– Papasakok ką nors apie save, – pagaliau išdrįsusi paprašė Oksana.
Ji pati kol kas dar nieko nepasakojo apie save: iš jos lūpų sklido tik bendros, banalios frazės, galbūt kažkuo surištos su jos gyvenimu, bet kuo puikiausiai paslėptos po sunkiai permatomu vualiu, tačiau dabar joje ėmė busti moteriškas smalsumas, kurį sumaniai panaudojus, galėjai sužinoti nevieną pačios smalsuolės paslaptį.
„Kas jis? Kažkoks keistas, tačiau patrauklus. Kuo? – Merginos galvoje lėkė pašėlusios mintys. – Tačiau jis visiškai nepanašus į kitus. Kodėl? Nesuprantu kas jame ne taip. Kas?..“
Astas šyptelėjo. Staiga Oksanai pasirodė, kad jis sugebėjo perskaityti jos mintis. Ji raustelėjo, bet raudonis tuoj dingo. Minutėlę pagalvojęs, ieškodamas atsakymo į smalsuolės klausimą ir, galiausiai radęs, Astas pratarė visiškai pasikeitusiu, šaltu, svetimu balsu:
– Žinai, mergyte, geriau apie mane nežinoti nieko. Tu net nenutuoki su kuo praleidi vakarą. Oksana, tu sapnuoji košmarus? – Ir nelaukęs atsakymo, pridūrė: – Jei taip, tai aš – vienas iš jų.
Galbūt pasikeitęs jo balsas, o gal nepaprastai keistas atsakymas, Oksanos nugara privertė nusiristi keistą virpulį, kuris neliko nepastebėtas akylojo Asto. Merginos veide sustingo nuostaba, susimaišiusi su nepasitikėjimu ir, berods, taip ir nepatenkintu smalsumu. Oksana nežinojo – tikėti juo ar ne. Jai patiko raumeningos šio vyriškio rankos, jo veidas, trumpai kirpti plaukai, keistai, dar visai ne pagal metų laiką įdegęs veidas, sprandas, plati krūtinė... Bet jis vis tiek buvo keistas ir kalbėjo keistus, jai nesuprantamus dalykus.
„O gal jis tik apsimeta, juokiasi iš manęs, kaip iš kokios kvaišos, kuri pati kabinasi jam ant kaklo it paskutinė kekšė?, – mąstė ji. – O aš tikiu juo, klausausi kažkokių nesąmonių, kažko tikiuosi...“
Tačiau gerai apsvarsčiusi visus „už“ ir „prieš“, atmetusi visus įžeidimus ir užgauliojimus, Oksana padarė išvadą, kad naujasis jos draugužis, nors išliko keistoku, vis tik nėra nepatenkintas jos draugija.
„Pagaliau ką čia svarstau? – toliau mąstė mergina. – Patikau – nepatikau? Kodėl bandau suvokti, patiko jis man, ar ne? Gerai pasėdėjom ir tiek. Nejaugi man dar kažko reikia? Pavaišino... Gal dar gerai pamylės...“
– Žinai, Oksana, – Astas ir vėl tarytum perskaitė primerktose it lapės Oksanos akutėse jos mintis. – Aš tikrai su tavim puikiai praleidau laiką. Patikėk, ne dienos prabėgo, ne savaitės praslinko, o metai – nuo tos dienos, kada mano gyvenime buvo toks vakaras, kaip šis – ramus, nepakartojamas ir, pripažinsiu, tik tavo dėka, Oksana. Ir, aplamai, ar jis kada nors buvo? Aš buvau toli nuo čia, buvau ten, kur ši ramybė ir jaukuma tiesiog neįmanoma, buvau ten, kur žmonės gyvena visiškai kitaip. Tu nesuprasi šito, Oksana, bet aš atpratau nuo ramybės, atpratau nuo visko, kas čia laikoma įprasta gyvenimo norma; galų gale, atpratau nuo moterų – jų švelnumo, bendravimo, nes ten moterys irgi kitokios, ne, neblogesnės, bet... kitokios.
Į savo taurelę Astas supylė butelyje likusį konjaką ir išgėrė net nežvilgterėjęs į Oksaną, kurią ir vėl neapsakomai sudomino jo slaptas atvirumas, bent truputį pravėręs jo uždaros sielos duris, atskleidęs jo mintis – tas, kuriose jis pastoviai, tiesiog nevalingai, laikas nuo laiko nugrimzdavo. Jam nutilus, iki šiol bijojusi nutraukti jo žodžius, Oksana paklausė:
– Tu buvai kažkur išvykęs?
Tačiau atsakymo ji nesulaukė. Atrodo Astas negirdėjo jos. Vėl šastelėjęs mintimis į šoną ar žengęs platų žingsnį savo praeitin, jis pasuko pokalbį visiškai kita linkme, nors – dar įdomesne Oksanai. Kodėl? Astas pats nesuprato kas jį privertė tai padaryti. Privertė? O gal atėjo metas bent truputėlį atskleisti savo surambėjusią širdį, o ši mergina kaip tik tam tiko. Ir kažkodėl pasirinkęs būtent šį savo gyvenimo epizodą, būtent šią jo nuotrupą, Astas prabilo:
– Oksana, tu mėgsti pasakas? – nei iš šio nei iš to paklausė jis. – Vaikystėje tikrai mėgai. Jas mėgsta beveik visi vaikai, o mergaitės – tuo labiau. Tai paklausyk, prisimink vaikystę, aš papasakosiu vieną iš jų. – Astas kalbėjo laisvai, nesusikaupęs – sėdėjo atsidrėbęs kėdėje, lingavo koja užmesta ant kojos ir porino palengva tardamas žodžius lyg būtų tikras pasakų senelis. – Vieną kartą, jau seniai, seniai, sėdėjome su viena mergina lauko kavinėje. Ne, ne tokioj kaip ši, tiksliau, kaip šis prašmatnus baras. – Astas apvedė ranka ratą ore stengdamasis savo pasakojimui suteikti dar daugiau įtaigumo, dar daugiau tikrumo, nors matė, jog ir be to Oksana klausosi nuo susidomėjimo ištįsusiu veidu, seka kiekvieną jo žodį, rankos judesį ir, galbūt, bando nuspėti kuo gi baigsis ši pasaka. – Tokių tenai visai nėra, – tęsė Astas. – Prabanga ir stebuklu buvo vien tai, kad kaimelyje kuriame mes kurį laiką gyvenome, aplamai buvo kavinukė. Mediniai stalai, sukalti iš neobliuotų lentų, išblukusių kepinančioje saulėje ir apšlakstytų įvairiais gėralais, nuo kurių telkšojo daugybė didesnių ar mažesnių dėmių... Prie jų stovėjo tokie pat mediniai, kieti suolai, iš kurių, padaręs netinkamą judesį, bet kuriuo momentu į vieną, nelabai padorią vietą galėjai įsileisti rakštį. – Astas šyptelėjo, užsirūkė ir tęsė toliau: – Negailestingai kepino saulė. Oras tiesiog alsavo karščiu, tarytum sklindančiu iš baisaus devyngalvio slibino nasrų. Siauroje, purvinoje gatvelėje, krykštė, lakstė, žaidė vaikai – apiplyšę, tokie pat purvini, suskretę, kaip ir visa aplinkui. Vėjas kėlė dulkių stulpus, kurie sukosi, sklaidėsi; dulkės visur lindo: už drabužių, į nosį, burną... – Staiga grįžęs į dabartį, tarytum nenorėdamas, kad paskendusi į savo mintis Oksana pamirštų jo klausytis, Astas trumpai paklausė: – Tau įdomu?
– O taip, aišku. – Galėjai pamanyti, kad ji buvo užklupta nusikaltimo vietoje. Mergina linktelėjo galva ir teįstengė patikslinti: – Astai, man labai įdomu. Labai...
– Su ta mergina, – Astas tęsė toliau, – mes susipažinome neseniai – dabar nebeprisimenu: prieš dvi, tris savaites. Apskritai, tai neturi jokios reikšmės. Kelios meilės naktys, dienos pilnos kasdienybės... Aš mačiau, kad patinku jai. Nenorėjau šito, nes ateities mūsų santykiams nebuvo. Nebuvo taip pat, kaip nebuvo ateities aplamai. Manau, kad meilės mes išvengėme, sugebėjome jos nepatirti, o gal tik apsimetėme nepatyrę, nes taip buvo lengviau, tačiau prisiminimai liko – glamonės, bučiniai, seksas, ilgi pokalbiai... Viso to trūko, o mes bandėme tai vienas kitam kompensuoti.
Nebesuvaldžiusi smalsumo, Oksana pastvėrė cigaretę, užsirūkė ir paskubom paklausė tiesiog nutraukusi Asto pasakojimą, užbėgdama jam už akių:
– Jūs išsiskyrėte? – Jos balsas virptelėjo.
Astas irgi užsirūkė, vėl pripildė stikliukus iš ką tik atnešto konjako butelio ir nusprendęs neišgirsti merginos žodžių, pasiūlė tostą:
– Išgerkime. – Jis kilstelėjo taurelę. – Išgerkime už tai, Oksana, kad visa kas mus supa, nesudužtų, kaip gali sudūžti ši taurė, jei ją netyčia pastumsi ir ji nukris ant kietų grindų. Už gyvenimą, Oksana, kad jis nebūtų toks trapus ir pažeidžiamas, koks yra šios taurelės stiklas. O gyvenimas trapus, patikėk, Oksana, trapus – labai. Tai aš pats patyriau, ir ne sykį...
Oksana tik kvailai mirkčiojo akimis. Toks keistas jai pasirodė šis tostas, įdomus, bet tuo pat metu niekaip nesuprantamas, nesuvokiamas. Toks keistas sugretinimas. Kodėl? Kiek daug šįvakar „Kodėl?“. Ji jautėsi ne tik per daug išgėrusi, bet dar labiau pavargusi: nuo keistų jausmų, keistų kalbų, nuo slegiančių, aštrių naujojo draugo žvilgsnių, kurie kartais ją rijo, kartais degino, o kartais ji tiesiog juto, kaip įsisiurbusios Asto akys traukia iš jos energiją, kamuoja, stengiasi pavergti ir jokiu būdu nenori paleisti. Oksana niekaip negalėjo suprasti kas jis, bet jautė, kad nuo Asto sklinda kažkokia ypatinga, kol kas jai nesuprantama, nepaaiškinama, bet labai keista energija; šį žmogų gaubė nežinia kokia paslaptis. Jo keistos kalbos, tas pradėtas ir nebaigtas pasakojimas, pagaliau, net išvaizda kažkuo skyrėsi nuo kitų, sėdinčiųjų bare, ar tų, su kuriais merginai teko bendrauti anksčiau.
„Kas jis? – svarstė Oksana. – Kas gi jis, po galais? Kas?..“
Ji klausė savęs, be galo spėliojo, bet kol kas atsakymo nerado – tik jautė, kaip šis nesuvokiamas žmogus ją traukia, hipnotizuoja ir kuo toliau, tuo labiau Oksana nenorėjo su juo skirtis.
Jie išgėrė už nesudūžtantį gyvenimą. Nesuprastas tostas Oksanai patiko savo originalumu, todėl net nebenorėdama pažvelgti į alkoholį, vis viena ji  prisivertė ir išgėrė iki dugno, nors jau jautėsi esanti pakankamai girta.
– Astai, o kas buvo toliau? Kaip baigiasi tavoji pasaka? – Merginos liežuvis šiek tiek pynėsi, bet smalsumas nedingo, o atvirkščiai – sustiprėjo.
– Toliau? Tau įdomu?
Nebekreipdama dėmesio į krintančias ant akių nepaklusnias plaukų sruogas, Oksana vėl įtikinamai linktelėjo galva.
– Tu nori žinoti kas buvo toliau? – staiga pakylėtu balsu paklausė Astas. – Gerai, bet nesigailėk. Žinok, ne visos pasakos baigiasi laimingai ir ne visoms princesėms skirti kilnūs princai. Tai ne vaikystės pasaka kurios pabaigoje saldų midų pliaupia, o jis per barzdą varva. – Astas ironizavo. Jis šyptelėjo ir pasikeitusiu balsu tęsė: – Mes sėdėjome toje prakeiktoje kavinėje ir gurkšnojome šiltą, neskanų, tiesiog bjaurų alų, apskritai, nežinia iš kur atsiradusį šioje Dievo ir velnio pamirštoje skylėje. – Oksanai buvo nepaprastai keista, kad tas pats žmogus gali taip staiga keistis – ne vien balsu, bet ir veido, akių išraiška, kurios ką tik šypsojosi, o dabar staiga tapo rūsčios, netgi žiaurios. – Staiga sukaleno automatų šūviai. Prasidėjo susišaudymas. Kulkos zvimbtelėjo pro ausis ir susmigo į stalą už kurio sėdėjome. Aš pašokau aukštyn, pagriebiau savo automatą, o ji liko sėdėti... Net nesujudėjo... Kulka pataikė merginai tiesiai į širdį.
– O Dieve! – Iš Oksanos lūpų išsiveržė kažkas panašaus į dejonę, maldą, bet Astas šaltakraujiškai nekreipė į tai dėmesio ir pasakojo toliau, tarytum mėgaudamasis merginos išgyvenimais, jos šūksniu, susijaudinimu.
– Akimirksnį sustingau ir žvelgiau į ją – negalėjau patikėti, kad ji mirė, galbūt dar vyliausi. Viltis miršta paskutinė, tačiau ir ji buvo mirusi. Mergina tebesėdėjo lyg būtų gyva – atsišliejusi į molinę sieną, tokia pat graži, išdidi... Tik kraujo srovelė, ištryškusi jai iš burnos, sustingo lūpų kamputyje. Merginos žvilgsnis visiems laikams liko įsmeigtas į mane, bet pavargusios jos akys jau nieko nebematė... – Astas nutilo, bet po akimirkos pakėlė žvilgsnį į Oksaną ir tarytum nusivylęs, paklausė: – Tu tai norėjai išgirsti?
Apie ką buvo pasaka: apie meilę ar mirtį? Tačiau dabar Oksana juto, žinojo, visiškai neabejojo – tai buvo Asto istorija, jo gyvenimo epizodas, toks panašus į iškirptą filmo kadrą, bet tikras, realus ir skausmingas. Tai nebebuvo tušti plepalai apie kažką bendrą, sunkiai suvokiamą. Tai atrodė konkrečiai ir neginčijamai.
– Atleisk, aš nenorėjau tavęs įskaudinti, – pagaliau sukaupusi mintis, radusi tinkamus žodžius, vos girdimai pratarė mergina. – Aš... Aš nežinojau... – Oksana nutilo vėl nebežinodama ką pasakyti.
– Ne, tu neįskaudinai manęs. – Norėdamas išvengti nemalonios tylos, Astas atskubėjo sutrikusiai merginai į pagalbą. – Gyvenimas mane pakankamai užgrūdino. – Asto lūpomis slystelėjo liūdna šypsenėlė.
– Kuo ji buvo vardu? – Berods įtikinta paaiškinimų, įsidrąsinusi, vėl paklausė mergina.
                     Tačiau Astas neatsakė, o tik nežymiai trūktelėjo pečiais.
„Nejaugi aš pasigėriau? – jo mintys skriejo į praeitį, sukosi apie ką tik papasakotą jo gyvenimo epizodą, lyg pašėlęusios vėl grįžo atgal, dabartin. – Nebepažįstu savęs. Kodėl visa tai pasakoju?.. Ir dar kam, šitai kekšei? Beprotnamis, o aš jo gyventojas...“
Staiga, net pats nustebęs tokiu keistu savo sprendimu, Astas pasakė:
– Oksana, man metas. – Jo balsas vėl kito, vėl darėsi šaižus ir nekenčiantis prieštaravimų, tarytum bijantis, kad jį ims įkalbinėti pasilikti, dar pabūti.
– Metas? Kur?.. – Oksana nesuprato.
– Kur? – Tai buvo keistas, netikėtas klausimas, truputį išmušęs Astą iš vėžių.
„Tikrai, kur? O juk ji teisi. Kur? – pagalvojo jis. – Velnias... Čia juk nepasislėpsi patvory, nepernakvosi miške. Velnias...“
Tačiau tuoj pat susigriebęs Astas atsakė:
– Metas pailsėti. Šiandien buvo labai keista ir sunki dienelė. Oksana, tau užsakyti taksi?
Tarytum pirmąsyk išvydusi, mergina įdėmiai pasižiūrėjo į Astą, po to grįžtelėjo ir panaršė akimis po barą. Galbūt ji vis dar tebeieškojo atsakymo į neatsakytą savo klausimą. Tačiau baras buvo ištuštėjęs. Dar visai neseniai kunkuliavęs, viręs kaip katilas kasdieniu, įprastu gyvenimu, dabar jis skendėjo tyloje ir ramybėje – neįprastoje, netikroje, persisunkusioje cigarečių ir alkoholio tvaiku. Galėjai pamanyti, kad žeme prasiautė maras ir visi išmirė, o gyvieji dabar tyliai jų gedi.
Bare jie liko dviese. Tik dabar Astas pastebėjo kaip nekantriai į juos dirsčioja  prie vieno iš staliukų susėdusios dvi padavėjos. Jos rūkė, kažką gurkšnojo iš aukštų stiklinių, tačiau buvo aišku, jog tai tik priverstinis laiko leidimas. Sutvarkiusios visus stalus, dabar jos laukė, kada gi išsinešdins ši paskutinė porelė. Astas mostelėjo ranka ir pakvietė vieną iš jų.
– Atsiprašau, bet doleriais mes neimame, – atnešusi iš anksto paruoštą sąskaitą ir pamačiusi ant lėkštelės dedamus stambius, žalius banknotus, truputėlį sutrikusi, bandė prieštarauti jaunutė padavėja.
– Dolerių? – tarytum nesupratęs merginos, paklausė Astas ir tuoj susizgribęs ko iš jo norima, įtaigiai paaiškino: – Mažyte, aš neturiu kitokių. Grąžos nereikia, neieškok. Ačiū.
                     Galbūt trumpas paaiškinimas, o veikiau nemaža, ne kasdien uždirbama krūvelė arbatpinigių, įtikino padavėją ir ši, padėkojusi už pinigus, greitu žingsniu nuvingiavo tarp tuščių, gražiai išrikiuotų staliukų.
Medinė pertvara dalijo rūbinę i dvi dalis. Ištuštėjusi, ji atrodė kažkokia didelė, gremėzdiška ir nejauki. Susiraukusi, nepatenkinta, irgi gremėzdiška, stora rūbininkė matyt labai norėjo miego. Ji sviedė ant stalo užsisėdėjusių lankytojų striukes ir netarusi nė žodžio, plačiai praverta burna nusižiovavusi, pagal savo gabaritus per daug vikriai dingo siauro koridoriaus gale.
                     Oksana stovėjo priešais didelį veidrodį ir šukavo nepaklusnius, išsidraikiusius savo plaukus. Jie niekaip neklausė jos, šiaušėsi, slinko ir vėl krito žemyn: ant pečių, kaktos, akių.
                     „Ji tikrai graži“, – pagalvojo Astas.
Jis atsišliejo į medinę pertvaros sienelę ir kurį laiką gėrėjosi mergina, gėrėjosi grįžusiu gyvenimu, kuris, berods, bent jau kol kas jį priėmė pakankamai svetingai. Tik dabar Astas suprato, kad per tuos ilgus metus nė karto negalvojo ir net neįsivaizdavo tos dienos, kuomet sugrįš, nemąstė kokia ji bus, nesvarstė kokia turėtų būti. Ar tokia, kokia ji buvo šiandien? Turbūt taip, nes šito nori likimas, o likimu šįvakar Astas tikrai nesiskundė.
„Graži pana, įvairiapusiškai išprususi. – Atėjo metas apibendrinimams ir išvadoms. – Jei ji ir kekšė, tai protinga, mokanti kalbėti apie daugelį įvairių dalykų, mėgstanti paplepėti, bet tik su saiku lendanti į kito sielą. – Astas pajuto, kad jam gaila taip greit skirtis su Oksana, nors tai galėjo iš esmės pakeisti jo planus. – O gal ji tikrai ne kekšė? Po velnių, bet juk ir ne šventoji. Nors, ji juk pati to neneigia...“
Astas stengėsi nepasiduoti, neišskysti, bet vis labiau ir labiau juto kaip ši mergina it magnetas, sukūrusi pliusą su minusu, stipria jėga traukia prie savęs, vilioja savo žavia išvaizda, savo nepriekaištingomis manieromis, dievišku aromatu, galiausiai, nesuprantama nežinomybe, o svarbiausia, ji vėl primena gyvenimą, pamirštus jo malonumus ir užgaidas. Meilė?! Ne. Iš pirmo žvilgsnio Astas, aišku, neįsimylėjo, bet jis bijojo netgi prie ko nors prisirišti, o gal net kam nors patikti. Ne kartą nuvylęs ir nusivylęs, Astas nebenorėjo vėl kam nors suteikti vilčių, kurios, kaip įprasta, greit virstų apgaule bei skausmu, nes žinojo – jausmams ateities nėra; jie seniai sudužo, mirė ir buvo palaidota po sunkaus akmens antkapiu. Sugrįžusio Asto telaukė nebaigti darbai, duotas žodis, saldus atpildas. Ar mylėjo jis kada aplamai? Į šį klausimą Astas nežinojo atsakymo – nei anksčiau, nei dabar. Kartais jam atrodydavo jog taip, kartais – ne. Jei taip, tai ta meilė buvo keista ir nesuprasta. Jei ne...
„O toliau? Kas toliau? – svarstė jis. – Mes išsiskiriame visam laikui? – Klausimas buvo adresuotas sau pačiam, todėl po jo sekė nevisai tikslus, abejojantis, bet greitas atsakymas, kuris suskambo tolimesnio klausimo forma: – O gal nepaleisti šitos mergšės? Ji atitinka visus kekšės reikalavimus. Bet ne... Aš neturiu teisės... Tai gali tapti per daug sudėtinga...“
Pagaliau nusprendusi, kad jos šukuosena pati gražiausia pasaulyje, nors taip ir nesugebėjusi nugalėti išsidraikiusių, nepaklusnių plaukų, pasidažiusi putlias lūpas ir užsimetusi ant pečių trumpą, odinę striukę, Oksana pasisuko į Astą. Merginos žvilgsnis tarytum klausė:
– Nagi, kaip aš atrodau? Patinku? Ar šiąnakt dulkinsimės?
Tačiau Astas, išlikęs šaltu storžieviu, sugebėjo nepastebėti nei šio žvilgsnio, nei to žavesio, kuriuo spinduliavo mergina ir kurį šįvakar ji skyrė vien jam.
– Oksana, man reikia susirasti viešbutį. Neturiu kur pernakvoti. Gal žinai artimiausią?.. – Šiuo momentu galėjai pamanyti, jog šis klausimas skirtas būtent tam, kad būtų sumaniai atstumtos visos merginos pastangos suartėti.
– Tu man siūlaisi į svečius? – Oksana suprato, o gal apsimetė supratusi klausimą visiškai kitaip. Jos veidas pasidabino koketiška šypsenėle, o akys žaismingai prisimerkė. Uždavusi provokuojantį klausimą, mergina nutraukė Asto žodžius. Ji dvelkė seksualumu, alsavo geismu ir nesidrovėdama viliojanti naująjį pažįstamą į savo namus, į savo lovą. – Oksanai nesinorėjo skirtis su šiuo keistoku vyru. Jis buvo tikrai ne toks su kokiais jai tekdavo bendrauti anksčiau. Jokiu būdu mergina nenorėjo taip spontaniškai atsisveikinti ir pasukti į skirtingas puses, kad daugiau su juo nebesusitiktų. Šįvakar jie išgėrė už tai, kad gyvenimas nesudužtų kaip pastumta taurė. Šiuo momentu Oksana labiausiai nenorėjo, kad nesudužtų ką tik užsimezgusi draugystė, kuri neturėjo praeities, nežvelgė ateitin, tačiau nenusakoma jėga vertė džiaugtis dabartimi. Deja, ji per anksti patikėjo įsivaizduojama savo pergale. Oksana tebežaidė, bandė keršyti kvailu, moterišku kerštu neįvertinusi padėties tikrumo. Astas tylėjo, o ji tęsė: – Bet juk visai neseniai tu nenorėjai net su manimi bendrauti, gynei nuo savo staliuko ir pykai, kad sutrukdžiau tavo vienatvę. – Merginos lūpose spindėjo pašaipa. – Laikei mane kekše ir užgauliojai...
Deja, Oksana klydo ir triumfas tebuvo iškreiptos vaizduotės vaisiumi. Astas abejingai trūktelėjo pečiais leisdamas suprasti, kad visiškai nesuvokia apie ką ji kalba ir ko iš jo nori. Jo tuščias, emocijų netekęs veidas sakyte sakė, kad kokia ji bebūtų patraukli, kokia bebūtų seksuali, net jei nuoga stovėtų priešais jį, jam jos visai nereikia. Astas užsirūkė ir pastebėjęs prie durų žmogų, veikiausiai naktinį baro sargą, palikęs merginą priėjo prie jo ir paklausė:
– Sakyk, ar yra kur netoliese viešbutis?
– Viešbutis? – perklausė pagyvenęs, žilas seniokas. Jis nužvelgė nuo galvos iki kojų restorane per ilgai užtrukusią porelę ir supratęs klausimą nedviprasmiškai, atsakė: – Yra. Šiais laikais visko yra. Visai netoli, už kampo. Net du... Dėl šito dabar jokių sunkumų nebėra... Galima nakčiai, galima valandai. Kaip kas sugeba, kaip suspėja... – Jis šyptelėjo ir pridūrė: – Tik pinigų turėk... – Seniokas nutilo, dar sykį nužvelgė Astą, po to Oksaną, ir tarytum įvertinęs jų galimybes, pridūrė. – Ir pas mane, čia, yra kambarėlis... Jei norit, jei nebesikenčia... Kartais leidžiu juo pasinaudoti...
Astas garsiai nusijuokė.
– Ne-e-e, – nutęsė jis. – Man tikrai reikia kambario. Gyventi. Ne taip supratai...
Apsimetusi negirdinti pokalbio, matyt susigėdusi, galbūt nepatenkinta, kad eilinį kartą šįvakar ją palaikė kekše, Oksana vėl nusisuko į veidrodį. Ji tyrinėjo savo apgirtųsi veidelį, blausias, truputėlį raustelėjusias akis ir stengėsi įvertinti savo išvaizdą. Galiausiai nusprendusi nebepasiduoti, ji valingai apsisuko ant aukštakulnių batelių ir garsiai, skambiai ištarė:
– Astai, kviesk taksi. Aš žinau puikų, nebrangų viešbutuką. Tau ten patiks. Važiuojam.


1 Kabakas – baras, restoranas (žarg).
2 Dulkintis – užsiimti seksu, mylėtis (žarg.).