Ankstyvą rudenį, kai vasaros pažadinti gėlių žiedai,
Pakąsti pasalūniškos šalnos, liūdni nusvyra,
Kai nakties skraistėj žiebias ryškesni žvaigždžių keliai
Ir ten kažko dairais, mintyse keistas nerimas sukyla.

Kas aš, kodėl aš čia ir ką veikiu? Sakai, kad gyvenu.
O kas gyvenimas? Kodėl turiu gyventi, kas toliau?
Aš neturėjau teisės pasirinkti laiko. Kodėl dabar esu?
Paklausiu dar daugiau. Kur aš buvau anksčiau?

Ar aš toks pat, kaip metų laikas, bėgantis ir bėgantis ratu –
Pavasario želmuo, žydėjimas, brandus ruduo ir jau žiema?
Šalta, gili žiema. Ką slepia ji po žemę kaustančiu ledu?
Ar su manim kartu ilsėsis ilgesys ir mano vienuma?

Ruduo – toks metas, kai noris būties paslaptį įminti,
Sumažint klausimų painiausių sunkią naštą,
Paliepti sąžinei paikas klaidas atleisti ir nurimti,
Įkrist šviesia viltim glėbin – žiemos ramybės kraštą.

Kieno man klausti? Gal girios ąžuolo, senolio?
Gal balto beržo, vis rymančio prie kiemo vartų?
O gal gi liepos, kvepiančios medum motulės,
Kad ji kaip vaikui pasimetusiam patartų?


* * *

Mano gyvenimas – tarnystė, –
Pasvirus tarė obelis.
Pavasario svaigi jaunystė
Šakom atbėga baltomis.

Žmogui žiedais takus nukloję,
Vėliau jį slepiam nuo kaitros,
Savo vaisius padovanoję,
Nieko neprašom atgalios.

Žmogaus likimas juk vienodas –
Tarnaut, gyventi dėl kitų,
Nors gal vienintele paguoda
Liks „ačiū“, ištartas vaikų.

Tarnaut Tėvynei, tėvų žemei,
Prireikus gint ne vien žodžiu,
Mylėt gimtinės lauką žalią,
Jį laistyt prakaitu sūriu.


* * *

Svarbiau už viską žemėj meilė,
Tai ji gyvenimo esmė, –
Palenkusi galvelę dailiai,
Daržely ištarė gėlė.

Be meilės laimės nepažinti,
Be jos gyvenimas – niekai,
Tik meilė šaukia žmogų gimti,
Vėliau paklusti jai vienai.

Žemės kelionėj meilė lydi
Ir nušviečia visas dienas,
Kada svaigus gegužis žydi,
Kai renka rudeniui spalvas.

Kaip gėlės žiedui reikia saulės
Ir retkarčiais gaivaus lietaus,
Taip meilės ilgisi ir laukia
Širdis krūtinėje žmogaus.


* * *

Niekai, kokie niekai, – dundėjo debesys pajuodę, –
Gyvenimas – kova, kai kertasi žaibai.
Kiekviena pergalė kaitria ugnim alsuoja,
Kurią į žemę atneša kariai.

Rytojus ir gyvenimas kovotojams priklauso,
Nevengiantiems maištauti ir sukilti,
Prireikus nugalėti priešų skaičių gausų,
Mokėt su panieka pažvelgt į pačią mirtį.

Nebūna laiko, kai gali pamiršti
Sunkios būties kovas, gali sudėt ginklus
Prieš negandas, visai nusiraminti,
Nugrimzti į iliuzijų sapnus saldžius.

Gyvenimas – kova, tokia rūsti tikrovė,
Silpnų likimas – likt užmarštyje.
Istorija per amžius statė, ardė, griovė
Ir žmogų – karį – grūdino rūsčiam žaizdre.


* * *

Debesys nuslinko, toliuose nutilo,
Ore suvirpėjo vyturio giesmė.
Plaukė ji per lauką, upę ir šilojų,
Įkandin lingavo lankoje žolė.

Darbas ir kūryba – tikras žmogaus vardas,
Žiemkentėlis žalias, bėgantys keliai,
Pilkas dirvonėlis, rytmetį suartas,
Jaukios kaimo pirkios, soduos aviliai.

Vakarui atėjus – jaunimėlio dainos,
Motinos lopšinė, pasaka sena.
Nuo darbų pavargęs tėvužis pareina,
Ne, jis nesiskundžia žemdirbio dalia.

Knygų margumynuos mintys ir likimai,
Iš širdies iškelti posmai paprasti.
Tik nerimsta žodžiai, skrist vieni mėgina –
Lyg sparnuoti paukščiai jie tokie gyvi.


* * *

Skaistus spindulys rasos lašely šypsos, –
Ak, žmogau žmogau, ar supranti?
Tavo paslaptys juk paprastos, mažytės,
Visos telpa saulės viename šypsny.

Žemę saulė priverčia žaliuot, žydėti,
Vandenis tamsius tekėti, lyti.
Vėjui liepia audras kelti ir skubėti
Medžių gelstančius lapus draskyti.

Saulė žemėje viso ko gyvybė,
Žmogui ji gyventi galių duoda,
Neaprėpiamoj erdvės didybėj
Gerbki Saulę, Žemę, Motiną ir Duoną.


* * *

Iš aukštai Kūrėjas žemėn žvelgia,
Šypsosi – ir koks žmogaus naivumas!
Gavo išminties smiltelę menką,
O panoro viso pažinimo.

Ar svarbu, kada ir kur akis atmerkei?
Žmogaus šimtmetis reikšmės neturi,
Milijonus metų saulė žemėn žvelgia
Ir gyvybės dovanas visiems čia kuria.

Kur bebūtum, gera juk suprasti,
Kaip dosniai esi apdovanotas,
Jog parūpo pradžių pradžią rasti –
Stebuklus juk gali kurti protas.

Kas gi be tavęs dar moka taip mylėti,
Dirbt, aukotis ir kovoti,
Paslaptis dangaus kelių pažinti,
Apie ateitį svajoti?

Suprasti viską – siekis begalinis,
Gražus ir amžinybės degantis troškimas.
Laimingas būki mažą paslaptį pažinęs,
Nes ši akimirka – žmogaus likimas.