Šiaurės vėjas atnešė ledinį šaltį.
Užpūtė žvakelę šilumos.
Tu, vėjau, neraudok per naktį,
Netildyki tik pradėtos dainos.

Šakas išlaužei, ir lapus nuplėšei,
pašiurpo sodas, miškas ir laukai-
Kodėl tu atlėki, kai nieks nekviečia?
O kai pakviečia – nėr tavęs ilgai...

Daina graži. Gyvenimo sudėta.
Neišbarstyk jos žodžių po kertes.
Prašau, vėjeli, pūski tik iš lėto,
Nešaldyk man širdies, prašau tavęs.

Nešalta man. Ir šalčiai man nebaisūs.
Dar karštos rankos, lūpos ir širdis.
Pradėtą dainą traukiu kaip pakvaišus –
Ir ji pasaulį kažkada išvys.