Prancūzija

Šiandien ta diena, kai visi kraunasi lagaminus, pakuojasi daiktus ir ruošiasi kelionei į Prancūziją. Iki šiol Emilija ir Benas vienas kitam nesugebėjo pasakyti, kad važiuoja į užsienį, bet dėl to nelabai ir suka galvą. Keletas valandų laukimo mašinoje, kol pagaliau pasieks oro uostą ir pakils į beribį dangų, nusileis tik Prancūzijoje.

Štai ir automobilis atriedėjo į oro uosto aikštelę. Šešetas lagaminų ir keturi žmonės jau kyla laiptais aukštyn iki didžiosios salės. Po valandžiukės pasirodo ir kita, didesnė grupelė žmonių, kurie pasuka ta pačia kryptimi. Didžiulis šurmulys ir triukšmas neleidžia susikaupti, o ką jau kalbėti apie mąstymą.
Pagaliau pakilo lėktuvas ir pasinėrė debesų platybėn. Tikra nuobodybė skristi lėktuvu, kai dešimt metrų spinduliu nesėdi nė vienas tavo artimasis. Bet tai ne vienintelė problema. Greta sėdi toks apkūnus vyriškis ir nuolat užkandžiauja. Ir niekaip nesustoja tai daręs. Priešais viena senučiukė vis pamokslauja, kad nukris lėktuvas, o Emiliją tai siaubingai nervina. Kitame lėktuvo gale taip pat nepatenkintas sėdi Benas ir vis skundžiasi:
- Kodėl aš paprasčiausiai negalėjau pasilikti namuose? – niurnėjo Benas.
- Gal baigsi skųstis? Jau per vėlu tave paleisti namo, nebent išmestume per lėktuvo liuką su parašiutu.
- Puiki mintis, – pasakė Benas. Einu pas „nykštukus“.

***

Visas tas čiaumojimas, burbėjimas, šnabždėjimas – tarsi švelni lopšinė užliūliavo Emiliją. Pramerkė akis tik tada, kai per garsiakalbius pradėjo kalbėti šaižus balsas:
- Plane appears to France (lėktuvas leidžiasi Prancūzijoje), – keistu anglišku akcentu pasakė stiuardesė.
Po pyptelėjimo vėl tas pats šaižus balsas pakartojo tai prancūzų kalba:
- Avion apparaît à la France (lėktuvas leidžiasi Prancūzijoje).
Emilija suprato pirmuosius žodžius. Bent antrieji liko neaiškūs.
Lėktuve kilo sujudimas. Emilija ištraukė rankinę iš po kojų ir, pastebėjusi Roko galvą, pradėjo eiti jo link, kad tik greičiau galėtų įkvėpti švaraus oro.

Išlipusi iš lėktuvo Emilija apsidairė. Nieko ypatingo. Vaizdas toks pat kaip ir namie. Tik čia daugiau smogo. Pasitikslinusi laikrodį ji nužygiavo namiškių link, bet nežengusi nė žingsnio nustėro. Atrodė lyg būtų pamačius vaiduoklį, bet buvo ne tai, o Benas. Vis kas nors iškrečia jiems pokštą. Ir šįkart neapsėjo likimas. Nė vienam nežinant, abu su šeimomis išskrido į Prancūziją.  „Per daug sutapimų šiais metais. Lyg kažkas norėtų, kad būtume kartu... Tėtis? Galimas daiktas“, – skendo apmąstymuose Emilija.

Beveik iš paskos Emilijai vilkosi Benas, ji jos nepastebėjo tik pratarė:
- Gal pasitrauksi, žmonėms reikia praėjimo, velkiesi kaip vėžlys.
Benas pakėlė galvą aukštyn, norėdamas pamatyti „vėžlį“, bet išvydo kai ką kita. Emilija. Jis akimirksniu neteko žado. Net akis patrynė, norėdamas įsitikinti, ar nesapnuoja. Bet nesapnuoja.
- Ką tu čia veiki? – paklausė Benas.
- Atrodo tą patį, ką ir tu. Atostogauju, – atsakė Ema.
- Bet man tu apie tai nieko neminėjai...
- Tu taip pat apie kelionę tylėjai. Atsiskaitėm. O dabar aš turiu keliauti. Gal dar susimatysim. Juk Paryžius nėra jau toks didelis... – palikdama užuominą nuėjo Emilija.
- Nėra toks didelis?..

Kaip ir visos naujovės Paryžiuje, viešbutis, kuriame apsistojo Emilija taip pat buvo išskirtinis. Didelis apvalus vestibiulis. Keturios aukštos kolonos. Kupolo formos lubos. Dideli paveikslai, auksu padabintais rėmais. Grindyse paveikslas, sudarytas iš mozaikos gabalėlių. Penki šimtai kambarių. Keturiolika aukštų. Kambarys irgi buvo įspūdingas. Keturios didelės lovos, didelis televizorius, krištolinės vazos, kuriose įmerktos lelijos, ir spintelė ant kurios guli žurnalas. Emilija priėjo arčiau ir pamačiusi, koks tai žurnalas, pakraupo.
- Aš manau, tai mano.
Rokas staigiu judesiu pačiupo žurnalą ir dingo kitoje patalpoje. Tai buvo „Playboy“ prancūziška versija. Supratusi, kas ką tik įvyko, Emilija pradėjo garsiai kvatoti ir griuvo ant lovos pavargusi po kelionės. Šypsena vis dar neblėso iš Emilijos veido net po pusvalandžio, o Rokui teko nuo jos slapstytis.

Benas atvyko su šeima į viešbutį. Jo visiškai nestebino visa prabanga, nes nebe pirmieji metai čia apsistoja kelionės metu. Jam iki gyvo kaulo jau buvo įgrisę prancūzai. Ironiška tai, kad niekam neįtariant abi šeimos apsistojo tame pačiame viešbutyje.

Ką gi. Atostogos jau prasidėjo. Emilija visą dieną su mama važinėjo po Paryžių, apžiūrinėjo įžymias vietas: Eifelio bokštą, Triumfo arką, Luvrą, vaikščiojo Eliziejaus laukais. Viskas buvo taip įspūdinga, kad nieko neįamžinti negalėjo. Neveltui atsivežė čionai fotoaparatą. Išgirdo daug įdomių faktų, bei istorijų. Patobulino savo prancūzų kalbą. Kadangi Rokas ir Klaudija dieną buvo užsėmę savais reikalais, vakare jiems nenorom teko išklausyti Emą. Vakarinis Paryžius buvo daug įspūdingesnis, bet apžvelgti jį galėjo tik pro kambario langą. Nepamiršo Ema ir Velykų. Atsivežė visą kiaušinių marginimo rinkinį. Nusprendė darbo imtis kitą dieną.