Nežinau, kodėl šį rytą
Aš pro langą tyliai išgirdau
Negirdėtą triukšmą, kalbą šitą
Man pažįstamo paliegusio žmogaus.

Pamačiau, kaip eina jis pro šalį,
Neaplenkdamas šiukšliadėžių pilnų.
Mums sunku žiūrėti į bedalį,
Susitikti su jo varganu žvilgsniu.

Gal geriau nepastebėti
Varganos kasdieniškos būties,
O gal reiktų mums padėti,
Kad galėtų vėl jis atsitiest.

Juk nebuvo jis bedalis visą laiką,
Augo mylimas ir apsuptas tėvų.
Bet tiktai gyvenimas jo paikas
Rovė jį kaip medį be šaknų.

Kažkada mylėjo jis merginą
Ir žmona vadino ją, bet neilgai,
Vis dažniau kilnojo taurę vyno,
Kur jį kviesdavo „geri“ draugai.

Nesėkme jis laikė, kai sugrįžęs
Neberado žmonos ir vaikų,
Kai vienintelis stovėjo jis po kryžium
Atsigulusių senų tėvų.

Nebeliko ramsčių ir paguodos,
Ir prasmės gyvenimo gi vis mažiau.
Ar žmogus nuo vargo jau pajuodęs
Gali atsiversti? – Nežinau.

Kelk akis į Šventą dangų
Ir šį rytą tu pasižadėk:
-Nebegersiu, Dieve, ir gyvenimą tą sunkų
Negyventi, Viešpatie, padėk!”