Apsižergiau obuolmušį - taburetę. Pro kiaurus langus vėjas kryžiuočių pulkus gainioja, o aš skutu paskutines likusias bulves. Skutu ir galvoju, kad iš manęs karo vadas išeitų nekoks:
- Ramiai! Dabar visi lygiuot ir namo. Užsidarykit, užsibarikaduokt ir nekiškit nosių.
Gana jau tų verksmų, kaip sunku ir blogai - vis tiek, kai užpuola raupai, - nieko nepadarysi. Skiepų karvės dar nepagamino, nes etatinė melžėja vakar sužinojo, kad liko be darbo. Vos vargšelė nepasikorė.

Mano brolis šiuo metu apžiūrinėja Eliziejaus laukus Prancūzijoje. Dar vienas prarastas karys, kuris negrįš.  Žavi prancūzė raudonomis lūpikėmis iš toli aguonuoja - kas galėtų susilaikyt? Juk ji - tai ir aukso maišas aitvarų užmirštam židiny, ir raudonos rožės palangėje, niekada Sniego karalienės nenubučiuojamos.  Gražiai ir bulvių lupenos žydi.

- Atleisk man, likimo sakale, mano sparnai per trumpi. Iškritau iš lizdo ir nebepakilau. Pasilikau. Kur galėčiau surast lesalo?
- Pažiūrėk pro langą.

Ritinėjasi pažeme lapų kirmėlaitės, gėlu vandeniu nuolat pasotinamos - rubuilės tokios, pūste pučiasi. Žiūri ir ryji negalėdamas atsigėrėti. Taip gražu, kaip kunigui iškeliant ostiją, kai staiga supranti, jog visos juodos dėmės tavyje staiga išbąla. Ačiū, sakale, kad esi šalia.

Bulvės pamažu patiria paskutinę kankinimo stadiją - merdėja karštame katile. Mano draugas raibomis akimis tupi priešais ir šaiposi:
- Norrrėtum. Bet juk tu nenori SKRIST... Nes ir taip jau skrendi.
- Aš skrendu?
- Nesupranti?
- Negi tikrai aš SKRENDU?!

Jaučiu kaip mano gyslos atsiriša nuo žemės, kaip mane, palaidą balionėlį nematoma jėga iškelia iki pat padangių, milijonai stebuklingų planetų sužiba visu įmanomu pasakiškų gyvybės formų grožiu - jokių neigiamų atspalvių, jokių burbėjimų, jokios krizės - pasiutusiai šilta ir gera. Ten žemai nelaimingi padarėliai lieja ašaras, aš siaubingai noriu jas nušluostyti, bet, deja, kažkur beskrisdama pamečiau nosinę... Taip, aš SKRENDU. Čia pat, paprastoje virtuvėje su bulvių mirties kamera.
-  Kaip gražu... Ačiū, sakale, kad parodei, kaip čia gali būti gera.
Savoje šalyje tarp savų. Čia, kur krintančios plunksnos išauga į didingus medžius, skaistaveides gėles, į kvapnias gydomąsias žoleles. Čia, kur kiekvienas materijos gabalėlis toks savas ir kiaurai perregimas. Žinau, kad kažkur toli taip pat gali būti gera. Ten irgi gali žūti bulvės. Saulė keičia debesis. Bet tik čia, savoj žemėj, nemokantis skraidyti SKRIEJA.

Skanios bulvės, druska pagardintos. Laimei, aš jų turiu. Sėdžiu ir džiaugiuosi savo utopija. O kažkam visai  šalia ji sugriūna. Paukštis pakelia sparnus. Ir pamažu lizdas tuštėja, liekam tik mudu, mano sakale... Nes aš iškritau iš lizdo ir nesugebėjau užsiauginti sparnų. Tikiuos, yra ir daugiau kitų. Nes nenoriu amžinai SKRAIDYT tik su tavim, sakale. Noriu, kad ir kiti pamatytų visas tas blyksinčias ir besimainančias planetas.

- Ką man daryti, sakale, kad SKRISTŲ ir kiti?