Sustok, žmogau,
Aš tau sakau.

Vienai akimirkai sustok,
Prisėsk, gerasis, pagalvok.
Gal būt gali? Gal supranti,
Kokius laikus tu gyveni?
Už kokias nuodėmes, už ką
Lyg šmėklos kaulėta ranka
Čia sunkmetis, čia krizė smaugia,
Diržus vis veržtis reikalauja?
O jeigu ne... bus dar baisiau –
Bankrotas Lietuvai tuojau!
Tiktai su suveržtu pilvu
Išgelbėti gali ją tu.

Taip tik atrodo, kad nūnai
Ramūs kaip niekados laikai,
Kad žemė nedreba, ne karas,
Net ne cunamis ir ne badas,
Kad turim žemės plutą tvirtą,
Kad tiktai bankams kinkos virpa,
Kai pažaliavusių kupiūrų
Sukurtas gerbūvis sugriuvo.
Griuvo toli, ten, už Atlanto,
Tik plytos krito mums ant sprando.
Su jom ledynmetis atslinko,
Nuo jo rūta žalia nulinko.
Verkia lietuvės oi oi oi
Skuode, Šakiuose, Jonavoj.

Aukšta valdžia mūs viską mato,
Nakčia planus, programas rašo,
Premjeras veideliu rimtu
Moka skaičiuoti lig trijų:
Paskolint, mažinti, atimti
Arba išnykti ir negimti.
Senolių Lietuvoj per daug,
Jankauskui pavesta šienaut,
Sumažint pensijas pusiau
Ir pašalpų krepšius užraukt.
Dėl šventos Sodros, jos biudžeto
Tegul dantis pelėms išmėto
Ir vietoj eglinių karstų
Benamius laidot su maišu.

Kai kritikuoja, ji į tai
Visiems atsako išdidžiai,
Kad mato ir gerų ženklų:
Bedarbių augančių gretų,
Seime gausu milijonierių,
Keliuose – tūkstančius vežėjų,
Kurie prie Rusijos pasienio
Savaitėmis eilėj stovėjo
Su sūriais, dešromis, alum
Akims Ivanuškai apdumt.
Tik iš Ivano tiek naudos,
Kaip iš pasiutusios meškos –
Nenori pieno, riebių sūrių
Tik Vilniaus, Kauno ir pajūrio.

Maži vaikai darželiuos žino,
Kad Vilnius – vilkas geležinis,
Kuris miegot neleidžia, kaukia,
Kažko vis laukia nesulaukia.
Tik vieną dieną netikėtai
Net vilką perrėkė piketai.
Šalin šalin, kaip jums ne gėda,
Mes alkani, o jūs vis ėdat,
Prie lovio, valdiškos geldos,
Diena dienon, be paliovos!
Įtūžę medikai pikti,
Policijos tarnai basi,
Kaip tamsūs debesys švietėjai
Į vieną kupetą suėjo,
O ten darbuotojai kultūros
Vilkaičiui bando nerti skūrą.

Ką padarysi, šauk nešauk,
Valdžios malonių nesulaukt.
Matai, vargšelė ji pati,
Nes lietūs biudžeto sausi,
Nors kėlė mokesčius, stenėjo
Tik vienas šnipštas teišėjo.
Pakėlė degalams akcizą,
O gavo lenkai gerą prizą.
Senolis Nemunas net žino
Žalingą skonį nikotino.
Iš Prūsų žemės kontrabanda
Per tamsius vandenis jo brenda,
Slaptieji knygnešių keliai
Lietuvių praminti seniai.

Ir aš žinau, ir tu žinai,
Kad valdžios kelias – klystkeliai,
Kad ten, kur nėra tikro darbo,
Išplinta piktžolės ir vargas,
Kad reikia dirbti, dirbti, dirbti,
Taip algą, pinigus uždirbti.
Oi, reikia valdžios vyrams diržo
Už Lietuvą kaip darbo biržą.
Bedarbio pašalpa – nelaimė,
Kurios šešėly tūno baimė.
Be darbo žmonės skursta, genda,
Tėvynę kitą sau suranda.
Taip nyksta lietuvių tauta,
Vaikų savųjų pamiršta.

Galbūt meni, kaip prieš metus
Smagius turėjom rinkimus?
Norėjom permainų, juokų
Seimūnų šokančių, linksmų.
Protas – telefono stulpo,
Bet jis gaudžia, šauniai čiulba!
Džiaugės žmonės – dzyvų dzyvai,
Tai turėsim savo vyrą,
Jam žiūrėsim į akis,
Nors tylėtų kaip žuvis.
Ir taip ne vienas, ir ne du
Didžiuojas Seimo mandatu,
Dabar pamatė, kad naudos,
Kaip iš nepririštos ožkos –
Laksto, bliauna me ke ke
Jūs kaimiečiai, aš – Seime.

Gali sau pykti ar nepykti,
Svarbiausia juk gyvam išlikti.
Jokia krizė nesuės,
Jei galvot visi pradės,
Atskirs galvas, kurios dar mąsto
Nuo Buratinui skirto rąsto.

Kur Profsąjungos? Lai darbo imas
ir primins – nusikaltimas:
• kada bedarbių auga gretos,
o valdžia rieda aukso ratuos;
• kada prieš bankus bailiai klūpi,
o nuo savųjų kailį lupa;
• kada pamiršta kaimo žmogų,
nes nematyti jai patogu.

Ir dar:
• kai pasiduoda vanagams –
laisvosios rinkos pranašams;
• kai tiesiai stumia mus į marą,
nes ligonines uždaro;
• kai net savo studentus
maino bankams į vergus;
• kai ir pensininką seną
spaudžia taip, kad jis tik stena.

.............................................

Pasiutimas, pasiutimas,
Bet juk tai nusikaltimas!