Didžiuliu greičiu pro šalį lėkė Marso vaizdai. Aukšti ir didingi kalnų masyvai tai priartėdavo, tai vėl nutoldavo. Raudonas planetos paviršius tūkstančiais akmens pavidalo akių žvelgė į veidą, tarsi norėdamas žvilgsniu sustabdyti pašėlusį lėkimą.
- Kur jie? - klausė savęs jis, žvilgsniu sekdamas planetos reljefą ir ieškodamas vietos kurioje galėtų trumpam sustoti. Tačiau visa, kas buvo aplink jam atrodė svetima. Jis pakilo aukštyn, atliko suktuką, vėl apžiūrėdamas neaprėpiamus planetos klodus.
- Štai kur jie - kiek nurimęs atsakė pats sau ir nusklendė į rytus, didžiulio kraterio tūnančio kalnų masyvo viduryje, link.

***

Krateryje buvo visi. Seniausi, jauniausi, stipriausi. Jis priklausė pastariesiems. Tiems, kurie savo jėga privesdavo paklusti visus. Jie valdė dykumas, karaliavo kalnuose, saugojo planetos padanges. Kartą metuose visi Marso vėjai susirinkdavo didžiausiame planetos krateryje, aptarti to, kas įvyko pastarojo ciklo metu. Jeigu visa tai regėtų žmogaus akis, atrodytų, jog vyksta kažkas neįtikėtino - galingi sūkuriai ir tornadai  šėlo krateryje, tačiau į planetos gilumą jie nesiveržė. O visai šalia - smėlį kilnojo lengvi šilto vėjo gūsiai, nelyginant vaikai stebintys savo vyresniųjų brolių žaidimą. Tačiau krateryje žmonių nebuvo. Aplink nesimatė ir jokių kitų gyvybės formų, kurios pagarbiai užleido vietą Didžiajai Vėjų Tarybai.

Diskusijos prasidėjo. Įprastomis dienomis ramiai tūnantys kalnai tarsi sugaudė. Jeigu tuo metu Marse būtų nusileidusi žmonių grupė tikriausiai nedelsdama skristų atgal. Triukšmas buvo ne tiek kurtinantis, kiek gąsdinantis ir vedantis iš proto. Visus, kas tik galėjo būti šalia. Vėjai nebuvo pikti. Jie mėgo vienatvę, galėdavusią paslėpti visas jų paslaptis. Tad jei reikėdavo visiems susitikti, kaip dabar, darydavo viską, kad saugomų sielos turtų, nerastų niekas.

Jis žinojo, kad pastaraisiais metais nebuvo geras. Neatliko visų užduočių, kurios jam buvo skirtos, o kelis kartus darė tai, kas Marse nėra priimtina - dulkėmis apklojo akmenis, taip uždengdamas akis planetai. Jam visa tai buvo tarsi žaidimas. Paprastas noras pademonstruoti jėgą prieš silpnesnį.
- Juk tai, tik smėlio dulkės! - teisindavosi jis, kildamas aukštyn ir pašėlusiu greičiu sklęsdamas dangaus link . Tačiau smėlis uždengdavo akmenims saulę, o planeta, nors ir laikinai, tačiau prarasdavo porą akių. Smėlio smiltelės būdavo atplėšiamos nuo savo artimųjų ir ištremtos į nežinią. Žiūrint žmogaus akimis, jos atsidurdavo čia pat, už kelių žingsnių, tačiau joms tai būdavo lyg keli šviesmečiai. Jis niekada nesigilino į kitų problemas. Tik skrisdavo keliais, kuriuos matydavo savo mintyse, darydamas tai, ko norėdavo siela.

Gausmas krateryje trumpam nurimo. Buvo jaučiamas tik tylus švilpimas. Vėjų kalba. Seniausias iš visų planetos vėjų sakė pamokslą stipriausiajam.
- Ši taryba tau paskutinė – virpino orą senis. Tu naudojaisi savo galia, kad patenkintum savo įgeidžius. Šioje planetoje tau nevieta. Čia - išlieka tik geriausieji.
Privalai skristi į pietus, kalėsi oloje, saugomas planetos vėjų. Tol, kol po tūkstančių metų pasirodys mūsų kaimynai. Jie nusileis. Tirs mūsų planetą ir tai bus ženklas tau, kad įkalinimas baigėsi ir tu gali skristi.

Netrukus viskas nurimo. Vėjai išsiskirstė po visas planetos šalis džiaugtis vienatve. O jis, lydimas dviejų sargybinių, pasuko į pietus. Savo kalėjimo link.

***

Danguje sužibo šviesos blyksnis. Atskrido kaimynai iš žemės. Jis pabudo, sieloje ne ką silpnesniu blyksniu, užsidegė viltis. Visa, kas buvo viduje ir aplink jį, tarsi sušilo. Aparatas gana dideliu greičiu pasiekė planetos paviršių ir netrukus užsidengė kritimą stabdžiusiu audeklu.
- Žioplas padaras - pagalvojo jis, net skrist nemoka. Jis manė, kad lėkštai atrodantis skraidantis aparatas ir yra gyvybė iš gretimos planetos, tad galima tik įsivaizduoti kaip nustebo pamatęs atsidarantį šliuzą ir ant planetos paviršiaus atsargiai žengiančią dvikoję būtybę.
- Tai aš turėsiu skristi su jais? - nusivylęs tuo, ką mato klausė savęs jis. Ola lengvai sugaudė. Dvikojė būtybė pažvelgė į jos pusę ir netrukus išsitraukė mažą, keista šviesa spindintį daiktą, netrukus pasigirdo garsas, tarsi padaras kažką sakytų. Vėjui toks reginys atrodė labai keistas. Supratęs, kad tai yra išpranašautas ženklas, jis išniro iš olos. Nustebo, nes šalia nebuvo sargų, kurie turėjo jį saugoti visą šį laiką. Per tiek metų planeta pasikeitė ir jis netrukus suprato kaip. Neliko oro. Neliko vėjų! Akimirką jam pasidarė labai skaudu, tačiau suvokti to, kas įvyko jis nespėjo. Tik pajuto, kad krenta. Smenga gilyn, link planetos paviršiaus, kurį kadaise taip mėgdavo erzinti. Jis pajuto kaip viskas blėsta, gęsta ir paskutinis jo regėtas vaizdas buvo - artėjantis ką tik nusileidusio aparato šliuzas.

Kosminės stoties "Gama - Z" įgula pajuto menką oro gūsį.
- Matyt pervargome - pagalvojo kapitonas Klaidas, vadovavęs pirmajai sėkmingai misijai į Marsą.
- Ei, Henri, pasistenk greičiau suktis - įsakė jis žmogui, kuris pirmąkart žmonijos istorijoje bandė žingsniuoti Marso paviršiumi.
- Paimk mėginius, surink duomenis iš Marsą tyrinėjusių robotų, pastatyk naują siųstuvą ir kylam. Technika padarys savo.

Kapitonas Klaidas mėgo savo darbą. Tik čia jis galėjo vadovauti ir demonstruoti savo galią. O jei atsitikdavo taip, kad viduje prabildavo sąžinė, greit save nuramindavo - juk žemėje išlieka tik stipriausieji.