Kaip greitai
dunda
traukiniai
pro mano laiko stotį.
Ir vėl pavėlavau
į paskutinį tolstantį vagoną.
Stypsau
viena sau perone,
bet
norisi eiti,
bėgti,
nesustoti,
pavyti savo laiką.
Saulėlydžio šviesa
dar kartą
veidą nutvieskia.
Susigūžiu, aplink apsidairau...
Ar negirdėti traukinio
švilpuko?
O  gal,
gal kažkas slapta
man laikrodį atsuko?
Tik.
laikrodis bejausmis tiksi
ir tik pirmyn
iš lėto sukasi rodyklės.
Pro šalį dunda traukiniai...
tik ne man
skirti jie
Sėdžiu vieniša,
liūdna,
žiūriu į rudeninį dangų,
ir tikiuosi, kad jau tikrai
į kitą traukinį
pavėluot
nėra
man šansų.
Kaip greitai dunda
mano
laiko traukiniai...